E.Šepetytė. Politinis raštingumas – ne politikų, o piliečių reikalas

Eglė Šepetytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Eglė Šepetytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Apie politinį raštingumą straipsniuose ar komentaruose dažnai užsimenama lyg tarp kitko. Šalia tokių skambių sąvokų kaip „demokratija“ ar „politinės doktrinos“ jis išties atrodo kaip antraeilis dalykas, be kurio iš bėdos galima apsieiti. Panašiai, kaip kalbantis užsienio kalba svarbu mokėti tarimą, o rašyba ir kableliai pamirštami. Tik ar tas „iš bėdos“ netampa tikrąja bėda, valstybėje sukeliančia tiek erzelio ir įtampos? Ar politinis raštingumas nėra tas ramstis, be kurio griūva pačios demokratijos pamatai?

Neseniai Pilietinės visuomenės institutas paskelbė 2010 m. Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso tyrimo rezultatus; jo metu buvo matuojamas ir gyventojų politinis išprusimas. Esminės tyrimo išvados yra tokios: labiausiai politiškai išprusę yra kaimo gyventojai ir vyresni žmonės, gyventojams trūksta tikėjimo, kad jie gali dalyvauti politikoje, o pats gyventojų politinis išprusimas apibūdinamas kaip „gana aukštas“.

Pernelyg nesigilindama į patį tyrimą, pasakysiu, kad politinis išprusimas buvo nustatytas žmonėms uždavus penkis klausimus apie Lietuvos politinį gyvenimą. Į visus penkis klausimus teisingai atsakė 13,24 proc. žmonių. Pasitikėdama tyrėjų kompetencija nesiimu vertinti, ką reiškia „gana aukštas“ politinis išprusimas, tik būtų įdomu, kokie skaičiai tuomet apibūdintų „gana žemą“ politikos išmanymą.

„Politinis raštingumas yra ne politikų, o eilinių piliečių reikalas. Ir tai nėra joks įmantrus mokslas, už jį diplomo niekas neduoda. Tačiau pasidomėti politine sistema ir perskaityti plonytę Konstituciją irgi nėra didžiulis darbas. Ypač jaunimui.“

Šiemetiniame tyrime daug dėmesio skiriama jaunimo (15-29 m.) sąsajai su politika. Rezultatai labai nedžiuginantys – bendras jaunimo teisingų atsakymų procentas buvo 14-18 proc. mažesnis nei visos visuomenės. Štai pavyzdys. Į klausimą, kokias pareigas užima I. Degutienė, teisingai atsakė 85 proc. gyventojų, tarp jų jaunimo – tik 70 proc. Kyla klausimas, ar likęs trečdalis jaunuolių bent retkarčiais permeta akimis naujienų portalų antraštes, nes lengvesnį su politika susijusį klausimą būtų sunku sugalvoti. Gal kas užima prezidento postą, ar kokia Lietuvos politinė santvarka?

Žodis „raštingumas“ pats savaime susijęs su jaunais žmonėmis ir mokykla. Nors mokymo programas kritikuoja visi, kas tik gali, ir šiuo klausimu dalis kaltės krinta ant jos pečių. Pagrindines politikos žinias moksleiviai tikrai gauna, klausimas tik, ar pedagogai jas akcentuoja. Būtų sveikintina, jei politologijos kurso metu mokytojai abiturientams (pilnateisiams rinkėjams!) ištartų maždaug tokius žodžius: „Žinote, svarbu išmanyti LDK kunigaikščių genialogiją, kokiame mūšyje sužlugdytas Napoleonas, tačiau dar geriau turime suvokti politinę sistemą, kuri apibrėžia mūsų teises ir laisves būtent dabar.

Niekas nesistebės, jei po kelerių metų nebeprisiminsite Liublino unijos datos, bet neišmanyti santvarkos, kurioje gyvename ir kursime ateitį, yra neatleistina. Pažvelkite į tai kiek kitomis akimis. Atrodytų, elementaru, tačiau bėda ta, kad tuo metu moksleivių galvose zvimbia tik egzaminų aidai, o bet kokia kita informacija vejama lauk. Iš štai politinio išmanymo pradmenys susimaišo su antraeiliais istoriniais faktais, stebuklingai išgaruojančiais iš galvos iškart po egzamino.

„Politinis raštingumas yra ne politikų, o eilinių piliečių reikalas. Ir tai nėra joks įmantrus mokslas, už jį diplomo niekas neduoda. Tačiau pasidomėti politine sistema ir perskaityti plonytę Konstituciją irgi nėra didžiulis darbas. Ypač jaunimui.“

Koks rezultatas? Labai asmeniškas, bet vienaip ar kitaip miglotas. Beje, įdomu, kiek einančiųjų į istorijos egzaminą yra sąžiningai perskaitę Konstituciją. Ir dar – ką kalbėti apie tuos, kurie istorijos egzamino apskritai nelaiko?..

Be abejo, kyla klausimas, kodėl tuo visu turi rūpintis mokykla. Patenkame į užburtą ratą, kai negalime apsispręsti, kas atsakingas už jaunų žmonių lavinimą – gal mokykla, gal tėvai. O gal pats jaunas žmogus? Kol pirmosios dvi ginčijasi, jaunuoliai įstumiami į nesuprantamą pasaulį, kuriame visi svaidosi kaltinimais, atrodo prislėgti ir išsigandę.

Ką tada veikia jauni žmonės? Gūžteli pečiais ir numoja į viską ranka. Arba pakelia plieninius sparnus ir nusileidžia kur nors Airijos žemėj. Beje, ten politikai irgi kažką garsiai šaukia, tik jaunuoliai taip gerai nemoka užsienio kalbos, kad suprastų, kas kalbama per televiziją tokiomis rimtomis temomis. Vis ramiau, kai nežinai.

Arba susigriebia, kad už savo žinias ir ateitį yra atsakingi tik jie patys. Ir, svarbiausia, kad gali suvokti ir įsilieti į politinį gyvenimą, jei tik nori. Kartais susidaro įspūdis, kad visuomenė netiki, jog yra mąstanti ir sąmoninga. Tikriausiai dar gyvas sovietinės sistemos suvokimas, kad kažkas žino ir nurodo, kaip reikia gyventi. Tačiau santvarka pasikeitė, gal laikas suvokti, kad valstybę kuria žmonės, o ne atvirkščiai? Tiesa, šitą jau turi suprasti abi pusės.

Įdomu, ar ateis toks metas, kai kas nors iš politinės arenos ištars: „Gerbiamieji, mes esame ne dievai, o jūs esate sąmoninga tauta. Mums reikia jūsų nuomonių ir patariamojo balso“? Iki šiol buvo akcentuotas „drąsios“ šalies įvaizdis, bet ar negirdėtas posakis, kad drąsa be proto yra tik savotiškas kvailumas? Laikas nusimesti savęs menkinimo pančius ir patikėti, kad nesame prastesni už kitų šalių piliečius, o kuklumas irgi turi ribas.

Sąmoningumas ir kritinis mąstymas neatsiejami nuo politinio raštingumo. Politinę nuovoką turintis žmogus supranta, kad pirminė jo, kaip piliečio, pareiga yra balsuoti rinkimuose, nes būtent tai yra galimų permainų pradžia. Tačiau jau minėtas Pilietinės visuomenės instituto tyrimas parodė, kad tikrai balsuoti rinkimuose pasiryžę vos 35 proc. Lietuvos gyventojų.

Ką tik įvykę savivaldybių tarybų rinkimai šį skaičių padidino dar 10 proc. Tačiau ką tokį gražų sekmadienį veikė likę 1 mln. 449 tūkst. rinkėjų? Tikriausiai skundėsi, kad nėra už ką balsuoti, kad vistiek niekas nesikeis, kad jų menkas balsas nieko nelems… Na, kaip čia pasakius. Tokios armijos žmonių savo laikais būtų pavydėjęs net pats Gajus Julijus Cezaris.

Kodėl žmonės tiki populistų pažadais, net nesusimąstydami, ar jie įgyvendinami? Kodėl plūsdamiesi emigruoja, o paskui gėdijasi grįžti į tėvynę, nes nieko geresnio nei čia taip ir nerado? Kodėl nesupranta, kad nuspėjamas ir krizių neveikiamas gyvenimas įmanomas tik autoritarinėse šalyse? Kodėl nesuvokia, kad gerovę turi kurti visi pagal savo galimybes, o ne saujelė žmonių?

Politinis raštingumas yra ne politikų, o eilinių piliečių reikalas. Ir tai nėra joks įmantrus mokslas, už jį diplomo niekas neduoda. Tačiau pasidomėti politine sistema ir perskaityti plonytę Konstituciją irgi nėra didžiulis darbas. Ypač jaunimui.

P.S. Sakysite, esu pernelyg griežta, teigdama, kad I. Degutienės pareigas žino TIK 70 proc. jaunų žmonių? Gerai, bet tuomet nesakykime, kad Lietuvoje „kažkas blogai“.

Autorė yra VU Žurnalistikos instituto studentė.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos