Paskutinioji žinia – neseniai sulaukiau Č.Jezersko laiško, kuriame pateikiamas reikalavimas išimti iš visų leidinių straipsnį “Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas”, o iš knygynų – knygą “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006”.

Kad ir kaip apmaudu, dėl šventos ramybės tenka paklusti šiam Č.Jezersko reikalavimui. Mat Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič ir Vilniaus apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjo Stasio Lemežio, priėmė man labai nepalankų sprendimą. Pasirodo, aš, skelbdamas tą rašinį, viešai įžeidžiau buvusį Krašto apsaugos ministerijos generalinį inspektorių, buvusį kandidatą į Lietuvos prezidento postą Č.Jezerską. Ir už tai, teisėjų manymu, privalau sumokėti apie 33 tūkst. litų baudą.

Savo gausius rėmėjus noriu patikinti, jog šis sveiku protu sunkiai suprantamas lietuviškosios Temidės nuosprendis manęs neišgąsdino.

Visuomenės aktualijų portalo slaptai.lt tikrai nežadu uždaryti. Nesiruošiu liautis rašęs į ir laikraštį “XXI amžius”. Nesiruošiu numoti ranka ir “Slaptuosius takus”, kuriuos kartu su “XXI amžiaus” redaktoriumi Edvardu Šiugžda jau leidžiame ne vienerius metus.

Tuo pačiu privalau paneigti sklandančius gandus, neva noriu emigruoti į Vakarus. Atvirkščiai. Mano advokatės Liudvika Meškauskaitė ir Kristina Čeredničenkaitė jau baigia ruošti skundą Aukščiausiajam Teismui. Nors privataus kaltinimo bylose paskutiniąja instancija tampa būtent apygardos teismas, aš, padedamas savo advokačių, vis dėlto bandysiu Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo teisėjo V.Paškevič ir Vilniaus Apygardos teismo teisėjo S.Lemežio sprendimus apskųsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams.

Tokia galimybė – egzistuoja. Juk teisėjai V.Paškevič ir S.Lemežis sąmoningai ar nesąmoningai, bet nepastebėjo daug svarbių aplinkybių, faktų, liudijimų, bylojančių, jog aš niekaip negalėjau įžeisti pono Č.Jezersko.

Žinoma, Aukščiausiasis Teismas mano skundo gali ir nenagrinėti. Jis turi tokią teisę. Tačiau pačiu blogiausiu atveju Lietuvos Temidę skųsiu Žmogaus teisių teismui Strasbūre. O paskui šią jau antrus metus besitęsiančią dvikovą aprašysiu savo būsimoje knygoje, kurios preliminarus pavadinimas “Dvikova: generolas Č.Jezerskas prieš žurnalistą G.Visocką”.

Mano supratimu, ši byla unikali dėl to, kad pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje žurnalistas nubaustas ne už tai, ką konkrečiai parašė, o už tai, ką galbūt galėjo pamanyti statistinis skaitytojas.

Apmaudu, liūdna, baugu. Aš niekad niekur nesu tvirtinęs, jog Č.Jezerskas bendradarbiavo su KGB. Savo publikacijoje esu rašęs tik tiek – sovietmečiu KGB kontroliavo gabiausius imtynininkus. Manau, skirtumas tarp šių dviejų sakinių – akivaizdus, net akį rėžiantis. Tačiau mane baudė būtent už tai, tarsi būčiau parašęs, jog Č.Jezerskas bendradarbiavo su KGB.

Niekaip nesuvokiu, kaip aukštuosius mokslus baigę teisėjai nepajėgia suvokti, jog sąvokos “bendradarbiavo” ir “kontroliavo” – visiškai skirtingos. Tereikia atsiversti pirmą pasitaikiusį Lietuvių kalbos žodyną, ir taps aišku, jog “bendradarbiavo” ir “kontroliavo” – ne sinonimai.

Mano suvokimu, minėti Lietuvos Temidės tarnai ypač keistai grindė savo nuosprendį, esą poną Č.Jezerską apkaltinau bendradarbiavus su KGB. Žūtbūt siekdami pagrįsti šį man inkriminuojamą kaltinimą, teisėjai iš kažkur ištraukė “statistinio skaitytojo” sąvoką. Esą gal žurnalistas tiesiogiai ir neparašė “bendradarbiavo su KGB”, tačiau “statistinis skaitytojas” žurnalisto teiginius greičiausiai suprato būtent kaip “bendradarbiavimą su KGB”.

Visų pirma, teisėjų nuosprendžiuose nerasite jokių paaiškinimų, kas yra “statistinis skaitytojas”. Nerasite ir paaiškinimų, iš kur šita frazė paimta ir, svarbiausia, nerasite duomenų, kada, kur ir kaip buvo atlikta statistinių rinkėjų ir skaitytojų apklausa dėl mano publikacijos apie Č.Jezerską.

Kodėl nėra paaiškinimų, kodėl nėra duomenų apie atliktą tyrimą? Čia derėtų paklausti teisėjo V.Paškevič ir teisėjo S.Lemežio.

Teisėjai savo sprendimuose kaip didžiausi pedantai smulkiausiai išvardino, kokiuose leidiniuose buvo publikuotas mano rašinys apie Č.Jezerską. O štai apie “statistinį skaitytoją” ten nerasite nieko aiškaus ir konkretaus. Tiesiog numetė frazę “statistinis skaitytojas mano”, ir žinokis.

Bet juk man iškelta ne garbės ir orumo byla. Čia iškilęs ginčas visai net ne dėl žurnalistinės etikos reikalas. Man iškelta baudžiamoji byla. O baudžiamojoje byloje viskas turi būti labai tikslu. Bent jau demokratinėse valstybėse nuosprendžiai baudžiamosiose bylose negrindžiami remiantis prielaidomis, nuomonėmis ar neįvardintais “statistiniais skaitytojais”.

Baudžiamojoje byloje negalima apkaltinti žmogaus įvykdžius žmogžudystę remiantis vien “statistinio Lietuvos gyventojo” nuomone. Tokiais atvejais privalomi konkretūs, neginčijami įrodymai. Žodžiu, vadovaujantis mūsų įstatymais, teisėjai V.Paškevič ir S.Lemežis galėjo mane kamantinėti tik dėl sąvokos, girdi, sovietmečiu KGB kontroliavo pačius gabiausius kovinių sporto šakų atstovus.

Šį teiginį būčiau lengvai apgynęs, nes sovietmečiu KGB kontroliavo visas mūsų gyvenimo sferas – ne tik sportininkus ar žurnalistus.

Todėl ir klaiku. Remiantis mano pavyzdžiu, dabar ir kitose panašiose bylose teisėjai galės mojuoti “statistinio skaitytojo” sąvoka kaip kuoka, kaip vėzdu. Nereikės jokių įrodymų, jokių apklausų, tyrimų, analizių. Remiantis teisėjų V.Paškevič ir teisėjo S.Lemežio suformuota praktika, nūnai bus labai paprasta žurnalistą apkaltinti nebūtais dalykais. Tereikės pasiremti iš kažkur ištraukta mistinio skaitytojo nuomone.

Taip pat apmaudu ir dėl to, kad teisėjai V.Paškevič ir S.Lemežis nepanoro išklausyti net trijų mano liudininkų. O štai Č.Jezersko iškviestų liudininkų buvusio kariuomenės vado, generolo Jono Kronkaičio ir buvusio KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus Kosto Mickevičiaus parodymų mielai klausėsi, nors šie liudininkai, mano supratimu, buvo tendencingi.

Mat savo knygoje “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006” aš kritikuoju ne tik Č.Jezerską, bet ir J.Kronkaitį su K.Mickevičiumi.

Tačiau teisėjas V.Paškevič į šias aplinkybes nekreipė dėmesio. O juk privalėjo atkreipti. Galų gale jam buvo pateikta mano knyga, ir jis privalėjo ją atidžiai perskaityti. Ar perskaitė, ar tik pavartė – duomenų neturiu.

Baisu dar ir dėl to, kad kai kurie mūsų teisėjai net nežino (arba apsimeta nežiną), kas yra viešasis asmuo ir kaip viešasis asmuo privalo reaguoti į žurnalisto kritiką. Kai rašiau apie Č.Jezerską, šis vyras buvo viešas asmuo. Buvo viešas asmuo ir tada, kai dėvėjo generolo mundurą, ėjo KAM generalinio inspektoriaus pareigas, ir tada, kai siekė prezidento posto.

Tačiau vienas iš mano minėtų teisėjų nusprendė, jog Č.Jezerskas buvo viešas asmuo tik tada, kai dalyvavo prezidento rinkimuose. Bet juk tai – akivaizdi klaida. Remiantis Lietuvos įstatymais, Č.Jezerskas buvo viešas asmuo ir tuomet, kai vadovavo KAM Generalinei inspekcijai, kai tarnavo Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, kai gavo pulkininko, paskui – ir generolo laipsnį.

Nejau Lietuvos ginkluotųjų pajėgų generolas gali būti privatus asmuo?

Negali. Todėl aš kaip žurnalistas turėjau teisę kamantinėti Č.Jezerską, kodėl jo šeimoje nusižudė net du asmenys – žmona ir sūnus. Taip, šis epizodas – skaudus, nemalonus. Bet demokratinėse valstybėse visuomenė turi teisę žinoti, kokios gi nelaimės atsitiko viešojo asmens šeimoje.

Dėl šio epizodo būčiau buvęs kaltas tik tuo atveju, jei paaiškėtų, jog šeimos nariai, sakykim, nenusižudė, bet mirė dėl ligos ar autoavarijoje. Bet mano publikacijoje išdėstyti faktai buvo teisingi – jie nusižudė. Ir nepaliko jokių atsisveikinimo laiškelių, paaiškinančių, kodėl jie renkasi tokį drastišką variantą. Vadinasi, faktų neiškraipiau.

Beje, savo publikacijoje neiškraipiau nė vieno fakto apie Č.Jezerską. Visi ten pateikti faktai – tikslūs. Tik mano nuomonė apie tuos faktus buvo Č.Jezerskui nepalanki (kaip galima teigiamai vertinti, pavyzdžiui, žinią, kad kandidato į prezidento postą šeimoje būta net dviejų savižudybių?).

Tačiau pabrėžtina, kad savo neigiamą nuomonę reiškiau korektiškai, neperžengdamas padorumo ir mandagumo ribų. Net man nepalankiuose teismo sprendimuose pripažįstama, jog aš, rašydamas publikaciją apie Č.Jezerską ir keldamas jam nepatogius klausimus, elgiausi korektiškai, mandagiai. Baudžiamosios bylos medžiagoje buvo konkrečių duomenų, kuriais buvo paneigta, kad žurnalisto G.Visocko teiginiai laikytini užgauliais, peržengiančiais padorumo ribas, kuriais šiurkščiai galėjo būti pažeisti Č. Jezersko garbė ir orumas.

Nepaisant visų šių aplinkybių esu pripažintas kaltu, esą įžeidžiau poną Č.Jezerską, ir man priteista tiek valstybei, tiek Č.Jezerskui sumokėti apie 33 tūkst. litų. Žurnalistui, tegaunančiam minimalią algą ir nedidelius bei nereguliarius honorarus, – ši suma per daug sunki našta. Todėl sakydamas, jog nesiruošiu mesti žurnalistikos, tuo pačiu privalau pridurti, jog gali nutikti ir nenumatytų, nuo manęs dabar jau nebepriklausančių įvykių.

Tiksliau tariant, galiu būti priverstas pasėdėti ir kalėjime ar areštinėje. Nes nežinau, iš kur surasti tokią didžiulę sumą – 33 tūkst. litų. Taigi savo skaitytojus bei gerbėjus informuoju, jog artimiausiu metu galiu atsidurti už grotų.

Žinoma, tas areštas nebus iki gyvos galvos. Anksčiau ar vėliau išeisiu į laisvę. Tada ir vėl stiprinsiu savo populiarėjantį portalą, vėl bendradarbiausiu su “XXI amžiaus” priedu “Slaptieji takai”, vėl rašysiu ir leisiu knygas.

Vis dėlto valstybėje, kurioje teisėjai savo kaltinimus grindžia, remdamiesi išgalvotų statistinių skaitytojų nuomone, gali nutikti bet kas. Šiandien vienintelė viltis, jog šia byla rūpinasi Dainiaus Radzevičiaus vadovaujama Lietuvos žurnalistų sąjunga. Tikiuosi, LŽS neleis supūti kalėjime.

Šaltinis: http://www.lrytas.lt/

Susiję

V.Pakalniškienė: „Apie paauglio veiklą internete reikia pradėti kalbėti labai anksti“

Dainius Radzevičius. Kolegos, pakilkime už žurnalistiką!