Aikštėje su šortais, po rungtynių su marškiniais?
Mada egzistuoja ne tik ant podiumų, bet ir krepšinio aikštelėse. Prieš kelis dešimtmečius krepšininkai aikštėje bėgiojo trumpais, kelių nesiekiančiais šortais, marškinėliais be rankovių. Dabar šortai dažnai primena bulvių maišus, marškinėliai taip pat pasikeitė. Kas lėmė šį pasikeitimą – žaidėjai ar didieji sportinių kostiumų gamintojai? Sportinė apranga dažniausiai reglamentuojama lygos, kurioje žaidžiama nuostatuose. O kaip lygos reglamentuoja sportininkų išvaizdą už aikštės ribų? O gal tai daro klubai, įvesdami savo aprangos kodus.
Michael‘o Jordan‘o nuopelnas
„Baggy“ arba lietuviškai „beformio“, „maišo“ stiliaus šortus į krepšinį „atnešė“ legendinis Michael`as Jordan`as. Prieš patekdamas į NBA jis su savo universiteto komanda kaip tik buvo laimėjęs Amerikos studentų krepšinio čempionatą (NCAA) ir nenorėjo nusiimti sėkmę lėmusių šortų. Su jais krepšininkas nusprendė žaisti ir NBA, o kad jų nesimatytų iš po NBA komandos šortų, pastarieji turėjo būti gerokai didesni ir ilgesni. „Jordan‘ui tapus Nike kompanijos veidu tai buvo „įteisinta“ kaip naujasis Jordan‘o stilius, kurį nukopijavo kitos kompanijos bei krepšininkai. Gamintojams toks stilius buvo labai parankus, nes vienas dydis tiko kelių skirtingų dydžių krepšininkams, todėl atkrito vienas galvos skausmų – aprangos dydžių parinkimas“, – pasakoja tinklaraščio apie krepšinio aprangas basketballfashion.com autorius bei sportines aprangas gaminančios bendrovės „Tūta“ direktorius Valentinas Navikauskas.
Jis teigia, kad sportinių aprangų madas diktuoja gamintojai, pasitelkdami krepšinio žvaigždes. Tačiau aprangos kūrime „sportininkai dalyvauja, tik ne visuomet stovėdami šalia dizainerio. Jie pasako savo nuomonę apie vieną ar kitą aprangą po rungtynių ar treniruočių. Ir toks nuomonių apsikeitimas vyksta nuolat”, – teigia V. Navikauskas. Su tuo sutinka ir Kauno “Žalgirio” komunikacijos direktorius Almantas Kiveris. Jis teigia, kad krepšininkų pastabos ar pasiūlymai dažniau būna susiję su aprangų patogumu ir funkcionalumu.
2004-2005 metais Kauno „Žalgiris“ vienerias rungtynes žaidė sena, retro stiliaus apranga. Rungtynių dalyvis Dainius Šalenga teigia, kad su ja jautėsi įprastai: „Gal buvo tik kiek keista, nes šortai trumpi, o mes vis tiek esame įpratę prie dabartinio ilgio”. Paklaustas, ar priešintųsi, jei būtų grįžta prie senosios aprangos, krepšininkas atskleidė, kad jam labiau patinka dabartinė: „ji ne tik atrodo gražiau, bet yra ir laisvesnė. Krepšininkai yra aukšti, todėl tie aptempimai ir trumpi šortai, mano nuomone, nekaip atrodytų”.
Moterys kopijuoja vyrus
Maišų stiliaus aprangos netrukus prigijo ir moterų krepšinyje. Pasaulinei krepšinio asociacijai (FIBA) 2006 metus paskelbus moterų krepšinio metais 2007 mmetais buvo parengtas projektas naujoms moteriškoms aprangos kurti. Projektu siekta moterų krepšinį padaryti lengviau atpažįstamą ir išskirtinį. Jį vykdyti pakviesta lietuviškoji „Tūta“. Naujos suknelių tipo aprangos buvo išbandytos tų pačių metų Europos moterų krepšinio čempionate Italijoje, vėliau naudotos Eurolygos žvaigždžių dienose. Lietuvoje šios aprangos Studenčių lygoje, o vėliau ir Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) išbandytos dar 2004 metais.
Tačiau šį sezoną LMKL pirmenybėse visos komandos žaidžia su vyriškomis aprangomis. LMKL atstovas spaudai Martynas Pocius teigia, kad lygoje aprangos-suknelės nedraudžiamos. Tačiau sako girdėjęs, kad krepšininkės tokių aprangų nemėgsta – jos ne tik išryškina privalumus, bet neretai ir trūkumus. „Tūtos“ direktorius šią situaciją komentuoja kiek kitaip: „Profesionalų komandos aprangas gauname iš rėmėjų, o šie duoda tokias, kokias turi. Tai visiškai nereiškia, kad žaidėjos nenorėtų kitokių. Tiesiog sąlygas tokiu atveju diktuoja rėmėjas. Tendencijų reikėtų ieškoti tarp mėgėjų, nes jų komandos aprangas perka arba siuvasi pagal užsakymą – nėra įpareigotos jokių sutarčių“.
Griežtas aprangos kodas naudojamas JAV
Nuo 2005 metų Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) buvo įvesta taisyklė, kad krepšininkai, dalyvaujantys su komanda ar lyga susijusioje veikloje (atvykdami ir išvykdami iš rungtynių, duodami interviu, dalyvaudami labdaringoje veikloje), turi vilkėti oficialią aprangą. Lygoje didžioji dalis žaidėjų – juodaodžiai, propaguojantys hip-hop`o kultūrą. Jie į rungtynes dažnai atvykdavo apsikarstę masyviomis auksinėmis grandinėlėmis, apsirengę kaip gatvėje, taigi buvo nuspręsta, kad tai daro neigiamą įtaką lygos įvaizdžiui. Oficialūs drabužiai apibrėžti kaip marškiniai trumpomis arba ilgomis rankovėmis ir/arba megztinis, lengvo audinio kelnės ar džinsai ir atitinkami batai (sportbačiai bei sandalai neleidžiami). Taip pat buvo apribotas ir papuošalų (ypač masyvių) kiekis. Pagrindinis argumentas – su klubu susijusi veikla yra kaip darbas, o darbo metu žmogus turi būti apsirengęs kaip pridera. Taisyklės tada susilaukė didelio priešiškumo, bet ilgainiui tai tapo norma.
Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) griežtas aprangos kodas netaikomas, tik treneriai rungtynių metu privalo vilkėti kostiumą. LKL atstovė spaudai Raminta Kaminskaitė pažymėjo, kad „LKL klubų reprezentavimas (į tai įeina ir tvarkinga apranga) yra ne tik lygos, bet ir pačių klubų reikalas. Jie turi būti suinteresuoti save pateikti kaip pavyzdį žmonėms, kurie renkasi į rungtynes, ir jaunimui, kuriam krepšininkai dažnai yra sektinas pavyzdys“. Ji taip pat teigia, kad vienodas ir griežtas aprangos kodas lygai ir klubams suteiktų solidumo, gerintų įvaizdį, tačiau Lietuvos klubai nėra tokie turtingi, kad galėtų sau tai leisti. LMKL privalomas aprangos kodas nenaudojamas dėl tos pačios priežasties.
Kai kurie klubai turi savo aprangos kodus
Kauno „Žalgirio“ komunikacijos direktorius Almantas Kiveris pasakoja, kad klube aprangos kodas yra. Žaidėjai ir treneriai į rungtynes svečiuose vyksta vilkėdami aprangą su klubo simbolika, kuria aprūpina techninis rėmėjas. „Namų“ rungtynėse bendras aprangos kodas dažniausiai nėra privalomas. Treneriai ir gydytojas rungtynių metu vilki kostiumus. A. Kiveris mano, kad griežti reikalavimai Lietuvoje nėra būtini, nes komandos sudėtis keičiasi kiekvieną sezoną, todėl kasmet siūdintis naujus kostiumus būtų brangu. Anot jo, tai daryta tik kartą: visai komandai specialūs kostiumai su „Žalgirio“ logotipais buvo pasiūti 2007-2008 metų sezone, kuomet žalgiriečiai vyko į JAV žaisti draugiškų rungtynių su NBA komandomis.
„Šiaulių“ klubo direktorius Adomas Klimavičius teigia, kad krepšininkai kostiumų nemėgsta ir su jais privalo eiti tik į oficialius priėmimus (savivaldybėje, sezono uždarymo renginius ir pan.), o į varžybas turi atvykti su rėmėjų apranga.
R. Kaminskaitė teigia, kad per oficialius lygos renginius (pvz. sezono uždarymą) būna atvejų kai krepšininkai dėl tam tikrų priežasčių atvyksta apsirengę ne pagal etiketo normas. Dažnai tai būna legionieriai, kurie, kaip jie patys sako, šiai progai nėra pasirūpinę drabužiais (šiuo atveju, kostiumu). „Lygos manymu, tokiais atvejais žaidėjo apranga turi pasirūpinti klubas, nes būtent jį reprezentuoja šventėje dalyvaujantis žaidėjas ir jo netinkamas elgesys ar apranga neigiamai veikia klubo įvaizdį. Papildomų rekomendacijų iš lygos pusės teikti nebūtina, nes tokiems renginiams galioja visuotinai priimtos etiketo normos“, – teigia R. Kaminskaitė.
Aprangos madas diktuoja jų gamintojai, o krepšininkai dažniausiai skundžiasi tik dėl jų funkcionalumo ir patogumo. Be to, apranga kartais reglamentuojama ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Tačiau tokie apribojimai griežtai taikomi tik NBA. Lietuvoje panašūs apribojimai nebūtini, nes krepšininkai patys supranta, kad turi rodyti pavyzdį kitiems. Aprangos kodo klausimas paliktas spręsti klubui, nes vis dėlto tai nemažas krūvis ir taip nedideliems Lietuvos klubų biudžetams. Moteriškų aprangų klausimas lieka atviras. Vienoms patinka kaip yra, kitos norėtų naujovių, todėl geriausias variantas dar kuriamas.
