Psichikos negalia ir žodžio galia
Interneto paieškos sistemoje surinkę žodžių derinius „laučiai idiotai“ ar „valatkos dundukai“, pamatytumėte tuntą politikos apžvalgininkų publikacijų ir tinklaveikos visuomenės aktyvistų komentarų. Populiarinantys psichiatrijos terminus ir gatvės žargoną viešojoje erdvėje autoriai nusipelnė būti tokioje raktinių žodžių draugijoje. Tie, kam skirta ši menkinanti ir įžeidi leksika, taip pat tarpsta nepageidaujamoje epitetų kompanijoje ir turbūt baigia užsiauginti ne tik storą odą, bet ir šimtamečių vėžlių šarvus.
Apžvalgininkai ir komentatoriai, besislėpdami už kompiuterio ekrano ir semdami kietų diskų bei operatyvinių atminčių talpas, labai išdrąsėjo. O žodžio reikšmė, skirta sudominti (t. y. dirginti) auditoriją, nuvertėjo. Tad pasitelkiama sunkioji artilerija – kriminalinis žargonas ir psichiatrijos terminija. Ši leksika dideliu pagreičiu paplito atsiradus menkai filtruojamų interneto komentarų rinkai. Jeigu galima komentatoriams skaitytojams, kodėl negalima komentatoriams žurnalistams? Pirmyn į nusikalstamo pasaulio ir medicinos metaforų pasaulį! Perimkime kalėjimų bendruomenių ir psichiatrų diagnostinę leksiką. Tai sustiprins įspūdį auditorijai, o autoriai jausis kieti lyg laisvės atėmimo įstaigų „vierchai“ ar visagaliai psichoneurologinių ligoninių vyr. gydytojai.
Jei galvotume apie kitų visuomenės narių jausmus, tai būtų galima teigti, jog kriminalinis žargonas žeidžia tik pačius jautriausius kalbos gerbėjus, gailestingąsias seseles ir adresatus bei jų šeimų narius. Tačiau psichiatrinė terminologija su idiotų, šizofrenikų ir kitomis „diagnozėmis“ gali neigiamai veikti visus dvasinę negalią patyrusius žmones ir jų artimuosius. O tai šimtai tūkstančių piliečių, gyventojų ir emigrantų.
Valstybėse, kur žiniasklaidos sistemos savitvarka ir socialinė atsakomybė nėra tik teorinė prielaida, bet gyvuoja ir praktikoje, daugelis žurnalistų ir redaktorių laikosi specialistų rekomendacijų, kaip reikėtų žiniasklaidoje pateikti psichikos negalią turinčių žmonių veiksmus. Paisant šių rekomendacijų net asmens padarytas nusikaltimas neturi būti siejamas su jo psichikos sveikatos sutrikimu. Mat psichikos negalią turintys žmonės nusikalsta ne dažniau nei sveikieji. Be to, asmens sveikatos būsenos viešinimas be jo sutikimo yra įstatymo pažeidimas.
Lietuvoje veikianti VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ yra išleidusi atmintinę žurnalistams, rašantiems psichikos sveikatos tema ir norintiems tobulinti profesinius įgūdžius. Joje patariama vartoti atnaujintą, nestigmatizuojančią kalbą; vartoti psichikos sveikatos terminus tiesiogiai su psichikos sveikata susijusiuose darbuose; atsargiai įvardyti diagnozę; pabrėžti žmogų, jo poelgius, bet ne ligą…
Tačiau kai kurie šalies žiniasklaidoje populiarūs juodųjų avių ganytojai ne tik kad nepaiso šių žmogiškų vertybių puoselėjimo (tikėtina, kad dėl nepajutimo ir nežinojimo, o ne dėl piktos valios), bet ir psichikos negalios diagnostika dabina politikų ir kitų žymesnių visuomenės veikėjų galvas. Keista, kad populiari būtent psichikos negalia. Pavyzdžiui, nesibodima Vyriausybės ar Seimo nario pavadinti „debilu“ ir silpnapročiu, bet fizinės negalios metaforomis, pavyzdžiui, vėžininku ar infarktininku, nesišvaistoma. Kodėl? Kūniška prigimtis – apčiuopiama ir nesunkiai pajuntama, suvokiama. Psichikos žodyno būsenos – praktiškai nepažintos, o pats žodyno vartojimas turbūt atrodo labai intelektualus metaforinio žanro konstravimo procesas. Dėl to – ir gundantis.
Nors lietuviški viešosios erdvės „ereliai“ – tikri ar menami (Surskio ir Mauzerio porelė) apžvalgininkai, kai kurių programų, filmų ar reklamų kūrėjai – dosniai į auditoriją beria „šizus“, šizofrenikus, „psichus“, psichopatus, „debilus“, silpnapročius, išprotėjusius ir kitus apibūdinimus, dar yra rezervų tobulėti. Nes diskusijos žiniasklaidoje dėl psichikos sveikatos sutrikimų (kaip gėdos) daro didelę įtaką politikų karjerai. Daugelyje šalių kandidatai į įvairias pareigas nepageidauja, jog informacija apie turėjimą reikalų su kokia nors psichiatrijos įstaiga taptų žinoma visuomenei. Paskleisti gandai (realūs ar ne) gali smarkiai pakenkti jų karjerai.
1988 metais kandidatas į JAV prezidento postą M. Dukakis neteko paramos pasklidus gandui, kad jis prieš kelerius metus kreipėsi į psichoterapeutą, norėdamas sumažinti sielvartą po brolio savižudybės. Daugiau nei keista, kai pagalbos ieškojimas, norint susidoroti su problema, gali būti vertinamas kaip moralės ar charakterio trūkumas! Ar būtų geresnis prezidentas, jei jis ignoruotų problemą ir neieškotų pagalbos? Tikrai ne. Visgi mūsų viešojoje erdvėje klestinti leksika rodo, kad milijono vagystė gali atrodyti menkniekis, palyginti su poguliu ant psichoanalitiko kušetės.
