Mano kaimynai – (nebe)narkomanai
Atvažiuos, švirškštais užbadys, apvogs, išvažiuos – tokiomis replikomis dažnas lietuvis pasitiktų už tvoros besikuriantį narkomanų reabilitacijos centrą. Prieš daugiau nei septynerius metus Kėdainių rajono Kalnaberžės kaimo gyventojai pasitiko pirmuosius gydytis pasirengusius gyventojus. Šiandien tokia kaimynystė kaimiečių jau nei stebina, nei gąsdina.
Tolerantiškais tampama ne iš karto
Ne visi narkomanai gyvenimą baigia „lomkių“ perkreiptais veidais apdergtose daugiabučių laiptinėse tarp adatų ir švirkštų. „Laimingiausieji“ gauna bilietus į naują gyvenimą – patenka į reabilitacijos centrus. Kalnaberžėje įsikūrusiame centre „Vilties švyturys“ buvusios pradinės mokyklos ir darželio pastatuose, šiuo metu gyvena daugiau nei 40 vyrų ir moterų.
„Baigusius keturių fazių gydymo procesą pakeičia nauji gyventojai. Kartais kažkas neatlaiko, nebaigia gydymo. Nuo įsikūrimo Kalnaberžėje pradžios turėjome 500 žmonių, pasiryžusių susitvarkyti savo gyvenimą. Šiandien turime 140 kontaktų tų, kurie po reabilitacijos negrįžo prie senų įpročių. Nacionalinio priklausomybių nuo narkotikų instituto vertinimu, jei po gydymo 38 procentai pasirenka gyvenimą be kvaišalų, tai jau sėkmingas rezultatas. Mūsų rezultatas kartais siekia ir 70 proc.“, – pasakoja Tarptautinės žmogaus gerovės asociacijos prezidentas, priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės „Vilties švyturys“ įkūrėjas ir direktorius Albertas Lučunas.
Direktorius pamena: apžiūrėjus buvusio Kalnaberžės darželio pastatą, abejonių, kur steigti centrą, nekilo. Geografiškai patogi vieta – Lietuvos centre, tačiau toliau nuo Vilniaus ir Klaipėdos, kur narkomanijos mastai, lyginant su bendra Lietuvos statistika, didesni. Tačiau vietos gyventojai šią naujieną sutiko priešiškai. Vis dėlto ilgas dialogas ir įkūrėjų entuziazmas baigėsi bendruomenės įsteigimu. Dabar šis centras yra vienintelė Kalnaberžėje tebeveikianti įstaiga – uždarius mokyklą, gaisrinę, paštą gyvybės kaime liko nedaug. „Pokalbio metu kalnaberžiečiai įvertino mano pastangas. Pasakiau, kad būsiu tas, kuris gyvens arčiausiai jų – pirksiu sodybą ar statysiuosi namą šalia. Tai padėjo jiems pasijausti saugesniems. Didelio palaikymo sulaukiau iš tuometinio Kėdainių rajono savivaldybės mero Viktoro Muntiano“,– sako A. Lučunas.
Tokiai neįprastai kaimynystei įkurti buvo būtinas ne tik vietinių „palaiminimas“, bet ir Surviliškio seniūnės Vandos Petrauskienės sutikimas. „Išgirdusi apie ketinimus įkurti mūsų krašte nebūtą įstaigą tariau „ne“, po pusvalandžio pradėjau abejoti, o po valandos pasakiau – „taip“,“ – pirmąjį įspūdį prisimena seniūnė.
Susitinka ir bulvių vagoje, ir sporto aikštelėje
Nors centro programa itin griežta, „Vilties švyturio“ gyventojai pratinami nedykaduoniauti. Pas aplinkinius ūkininkus dirba įvairiausius žemės ūkio darbus, pavyzdžiui, dirba bulviakasyje. Už tai jie gauna daržovių, vaisių, uogų. Beveik visiems centro gyventojams tai buvo pirmoji pažintis su žemės ūkio darbais. „Dažniausiai susitinkame sportinėse varžybose, neretai jose ir laimime. Gyventojai po varžybų ne kartą yra sakę: jei narkomanai sugeba taip žaisti, tai iki kokio lygio mes esame apsileidę“, – juokiasi A. Lučunas.
Tačiau kalnaberžietis Povilas Ramšys pastebi, kad centre gyvena jauni vyrai, bet nelabai prie darbo pratę. Tačiau kaime, kur belikę tik pensininkai arba girtuokliai, ir tokia pagalba naudinga. „Vietinių nelabai prisišauksi. Visas jų darbas – į parduotuvę penkis kartus per dieną alaus „bambalio“ dviračiu numinti, nesvarbu, kad po antro dviratį jau šalia kojos vedasi. O vaikinai iš centro, nors ir ilgiau dirba, ir pakontroliuoti juos reikia, bet darbus padaro. Niekada nepabėgo krepšių vidury bulvių lauko palikę ar kokio kito darbo nebaigę. Narkomanų centras nebegąsdina. Ten jie gyvena pagal griežtas taisykles, todėl jaučiamės saugūs, jokių pavojų nejaučiame“, – sako P.Ramšys.
O Tadas, jau aštuoneri metai gyvenantis nuo buvusių narkomanų skiriamas tik tvoros, pasakoja: „Centrą įkūrė, kai man buvo vienuolika metų. Aštuonerius metus šie žmonės buvo mano draugai. Bendraudamas su jais išmokau laisvai kalbėti rusiškai. Kokį požiūrį į kvaišalus susiformavau, už tvoros pamatęs 500 skirtingų gyvenimo istorijų, pasakoti net neverta. Drąsiai galiu pasakyti: visi mitai, susiję su narkomanais yra nesąmonė. Visi esame žmonės, tik kai kurie susiduria su didesnėmis problemomis. O tokių žmonių atstūmimas jų problemas tik dar labiau paaštrina“, – sako Tadas.
Narkomanas tolygu raupsuotasis
Ar užtarnauta narkomano etiketė netrukdo gyventi toliau, reintegruojantis į darbo rinką? Žinoma, trukdo. Pavyzdžiui, viena mergina, baigusi reabilitacijos kursą, įsidarbino padavėja. Darbdaviai, atsitiktinai sužinoję apie jos praeities bėdą, pasakė: „Nyk iš čia kuo greičiau, nes apvogsi“. „Buvęs narkomanas kaip raupsuotasis“, – sako A. Lučunas. Anot pašnekovo, dažnais atvejais visuomenė neskiria, ar žmogus gydėsi ar ne – jiems visi vienodi. Pasitaiko, kad gydęsi narkomanai pradėję dirbti apie savo ankstesnius nuklydimus nepasipasakoja, o per metus spėja užsirekomenduoti kaip geri darbuotojai. Tada net paaiškėjus tiesai praeitis nublanksta prieš patirtį.
O jei anksčiau dėl „kaifo“ pasiruošęs prarasti save, paaukoti gyvenimą, sunaikinti savo pasąmonę ir organizmą asmuo reabilitacijos metu pradeda jausti malonumą siekdamas kito tikslo, vadinasi, jis turi dar daug potencialo gyvenime. „Tokie žmonės įgyja po kelis aukštuosius išsilavinimus, nors į centrą ateina net vidurinės mokyklos nebaigę“, – A. Lučunas tiki optimistine savo globotinių gyvenimo perspektyva.