Pokalbis apie tai, apie ką kalbėti negalima
Narkotikų tema viešumoje ir politikų lūpose vis dar tebėra tabu. Ja kalbėti vengia ir politikai ir paprasti žmonės, o ypatingai tie, kurie bijo gauti „baudžiaką už kasiaką“, Apie tai, kokia Donkichotiška kova vyksta norint pakeisti narkotikų vartojimo situaciją ir požiūrį į šią problemą Lietuvoje, pasakoja nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovas Girvydas Duoblys.
– Ką „perkoduoti“ lengviau – narkomaną ar valdininką?
Abi grupes „perkoduoti“ sunku. Beveik vienodai sunku. Vieni nepripažįsta savo priklausomybės bėdų, kiti nepripažįsta savo klaidų.
– Ar Lietuva giliai įklimpusi į narkotikų liūną?
Priklauso nuo požiūrio. Jeigu skaičiuojant švirkščiamųjų narkotikų vartotojų keliamas ŽIV, hepatitų ir kitų užkrečiamų ligų grėsmes, problemų yra daug. Jeigu kitas rizikas – kaip narkotikų vartojimą pramogai, tai problema čia yra tik viena – informacijos nebuvimas ir baimė šviesti šia tema.
– Ką daryti, kad narkotikų vartotojų mažėtų?
Pakeisti narkopolitiką iš baudžiamosios į socialines ir sveikatos paslaugas, taip pat racionaliai skaičiuoti leidžiamus pinigus.
– O koks koalicijos „Galiu gyventi“ tikslas ar tikslai?
Na, tikslų yra nemažai, tačiau jie visi yra gana aiškiai suformuluoti ir pagrįsti. Mes stengiamės mažinti kliūtis pažeidžiamoms grupėms kreiptis ir gauti sveikatos priežiūros, socialinę ir kitą pagalbą, siekiame, kad sprendimus priimančios ir įgyvendinančios institucijos ir asmenys, tiesiogiai susiję su pažeidžiamomis grupėmis, suprastų šių grupių poreikius. Taip pat bandome mažinti pažeidžiamų asmenų stigmą ir diskriminavimą, formuojant visuomenės nuomonę. Skatiname pažeidžiamų grupių integracijos ir resocializacijos sistemos ir jos įgyvendinimo mechanizmų kūrimą bei finansavimą.
Dirbame ir su AIDS problematika, kuri yra neatsiejama nuo narkotikų vartojimo problemos. Šioje srityje siekiame efektyvaus žalos mažinimo principų nacionalinėje narkotikų kontrolės, narkomanijos ir ŽIV/AIDS prevencijos politikoje įgyvendinimo ir užtikrinimo.
Na ir galiausiai, kaip ir visos organizacijos, stipriname savo narių gebėjimus, pažeidžiamųjų grupių saviorganizaciją ir aktyvų dalyvavimą sprendimų priėmime.
– Kokiomis priemonėmis jų siekiate? Sėkmingai nesėkmingai?
Mes, skirtingai nei vyriausybinės institucijos virš mūsų, vadovaujamės moto – „daryk gerai, arba nedaryk visai“. Taigi, be to, kad padedame žemiausiai grandžiai, narkotikų vartotojams, bandome rasti problemų sprendimo būdus, kartu su tais, virš mūsų. Oficialiais terminais, koalicija „Galiu gyventi“ organizuoja teisės aktų priėmimo bei jų įgyvendinimo stebėseną ir analizę, teikia rekomendacijas ir konsultacijas valdžios ir kitoms institucijoms, kaip spręsti priklausomybių ligų ir su jomis susijusias problemas. Čia galiu stabtelėti ir pasakyti, kad tai turbūt viena sunkiausių mūsų darbo dalių. Mums, stebintiems pasaulines tendencijas, valdininkai žiūri į akis, šypsosi ir aiškina, kad viską žino, supranta, bet yra ne taip. Paklausti, kaip, jų nuomone, yra, dažnai tyli ar suka temą.
Na tai va, dar mes atliekame tyrimus priklausomybių ligų ir su jomis susijusiose srityse, organizuojame konferencijas, šviečiamuosius seminarus, diskusijas ir paskaitas, rengiame informacinę medžiagą apie priklausomybių ligas ir su jomis susijusias problemas. Beje, visi lankstinukai ir skrajutės turbūt susilaukia daugiau dėmesio nei bet kurioje kitoje srityje. Kortelės su narkotikų pavadinimais, jų veikimu ir panašia informacija yra labai paklausūs.
– Ką jau nudirbote per gyvavimo metus?
Koalicija įkurta 2003 metais, registruota 2005-iais. Ką nudirbome? Rimtas klausimas, pabandysiu išvardinti.
Pasiekėme, kad nuo šių metų kalėjimuose pradėtų pakaitinės terapijos (metadono) programą. Čia labai rimtas pasiekimas.
Pasiekėme, kad SAM ES paramos pinigais būtų finansuojami Žemo slenksčio kabinetai (reikalingos priemonės ir atlyginimai).
Pasiekėme, kad narkotinių medžiagų turėjimo savo reikmėms dekriminalizavimo klausimas būtų politinėje dienotvarkėje.
Kartu su Skurdo mažinimo tinklu pateikėme pasiūlymus Seimui dėl antstolių veiklos keitimo, sprendžiant įsiskolinimų išieškojimų iš minimalaus darbo užmokesčių ir pašalpų (tai labai aktualu narkotikų vartotojams, kurie praėjo reabilitaciją ir įsidarbino (legalizavosi). Siekiame sumažinti išieškojimus, kad žmonės turėtų didesnę motyvaciją dirbti legaliai).
Pastoviai palaikome diskusiją politiniame lygmenyje, kad narkopolitika nesupanašėtų su Rusijos arba Azerbaidžano, t.y., netaptų dar didesne diskriminacija.
– Su kokiais sunkumais susiduriate?
Valdininkų ir politikų nenoru keistis, keisti neveikiančių sistemų, galų gale dirbti, pradėti racionaliai skaičiuoti pinigus ir daryti racionalius bei pragmatiškus sprendimus. Taip pat su finansavimo galimybių nebuvimu. O taip pat, labai didelė problema, ribotas (švelniai tariant) visuomenės suvokimas apie sudėtingas ir daugiasluoksnes narkomanijos problemas. Taigi, susiduriame ir kovojame.
– Ko trūksta Lietuvos žmonėms ir valdžios institucijoms, kokių priemonių reikėtų imtis ir ką daryti, kad ši problema pamažu spręstųsi?
Reikėtų, kad didesnę įtaką turėtų ekspertai, o politikai įsiklausytų į juos ir darytų „evidence based“, o ne „iš galvos“ sprendimus. O žmonėms reikia tikslingo švietimo, taip pat teisingo šios temos nušvietimo iš žiniasklaidos, o ne rėkimo apie Vilniaus taborą. Taboras yra tik maža maža dalis visos problemos, bet kaip parodo, taip žmonės ir mato. Taigi, švietimas švietimas ir dar kartą švietimas.