Kokios žmonių grupės dažniausiai diskriminuojamos Lietuvoje?

Nei mes, nei kitos institucijos Lietuvoje nėra atlikusios jokių patikimų tyrimų apie tai, kokios grupės diskriminuojamos. Tyrimuose mes klausiame, kokia grupė yra nemėgstamiausia arba kurios grupės atstovų kaimynystėje žmonės nenorėtų gyventi. Labiausiai nemėgstami romai, homoseksualai, narkomanai, pastaruoju metu labai išaugo nepakantumas žmonėms, išpažįstantiems islamą, jie tapatinami su teroristais. Susiformavo naujas stereotipas, kad šie žmonės yra pavojingi ir geriau su jais neturėti jokių reikalų. Labai daug neigiamų balsų surenka čečėnai.

Kadangi tokia visuomenės nuomonė, darau prielaidą, kad šie žmonės ir bus labiausiai diskriminuojami. Pavyzdžiui, jei taip galvojantis žmogus yra darbdavys, natūralu, kad jis nenorės priimti į darbą šių grupių atstovų. Kelerius metus darėme tyrimus apie požiūrį romus. Darbdavių apklausa parodė, kad jie iš tiesų nenori į darbą priimti romų tautybės žmonių, motyvuodami, kad šie yra vagys ir gali sukelti problemų. Tai konkreti diskriminacija darbo santykiuose.

Kodėl žmonės jaučia nepakantumą kitokiems?

Žmonės vadovaujasi stereotipais, o ne savo patirtimi. Didelį vaidmenį vaidina žiniasklaida. Čia nuolat neigiamai rašoma apie romus. Na, išskyrus vieną televizijos numylėtinį Radžį, tačiau ir šis nelaikomas rimtu – simpatiškas čigoniukas, ir tiek. Kai nėra teigiamų dalykų, nėra analizės, kodėl romai yra tokie, tai susiformuoja stereotipas, kad romas genetiškai yra vagis ir narkotikų platintojas. Žmonės tuo vadovaujasi.

Mes esame monoetninė, monorasinė, monoreliginė visuomenė, todėl kitoniškumas mums sukelia priešpriešos reakciją. Dažniausiai diskriminuotojai yra besivadovaujantys stereotipais žmonės, kurie gali priimti sprendimus: duoti – neduoti, suteikti – nesuteikti, aptarnauti – neaptarnauti.

Kas mūsų šalyje gresia už diskriminaciją?

Baudžiamoji ir administracinė atsakomybės. Diskriminuojamasis gali gintis pagal Lygių galimybių įstatymą arba kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus instituciją ir reikalauti per teismą žalos atlyginimo: materialios, jei ji patirta, ir moralinės, jei jaučiasi pažemintas.

Mes esame laimėję vieną bylą, kurioje gynėme romę moterį, negalinčią susirasti darbo dėl savo tautybės. Padarėme eksperimentą: ji paskambino į vieną kavinę dėl indų plovėjos darbo, jai pasakė, kad darbo vieta laisva ir ji turinti ateiti susitarti dėl įdarbinimo. Romei nuėjus, darbdavys pasakė, kad darbo vietos nebėra, mat kol ji ėjo atsirado darbuotojas. Vėliau mūsų paprašyta paskambino lietuvė moteris ir apsimetė, kad jai reikia darbo. Nuėjusi į susitikimą ji buvo priimta.
Turime dvi situacijas, kurios gali būti palygintos: tas pats darbas, abu žmonės panašios kvalifikacijos, skiriasi tik jų etninė kilmė. Tai klasikinis diskriminacijos atvejis.

Ši byla kol kas vienintelė, daugiau niekas Lietuvoje dėl diskriminacijos nesibylinėjo. Tiesa, yra nemažai skundų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, bet ten teisinė procedūra paprastesnė: jei diskriminacija įrodoma, faktas bus pripažintas, ir tiek, o jei žmogus nori gauti atlygį už žalą, jis turi kreiptis į teismą.

Ar Lietuvoje pakanka priemonių kovoti su diskriminacija?

Teisinė bazė mūsų šalyje yra pakankamai nebloga, nors ir tobulintina, tačiau žmonės, taikantys tą bazę, nėra pakankamai gerai paruoši. Be to, diskriminuojamieji negali pasinaudoti teisiniais mechanizmais, nes nežino kur kreiptis. Taigi didžiausia problema yra ne teisinė, o socialinė. Mes esame pakankamai uždara visuomenė, sunkiai priimanti naujoves, tačiau bet koks darbas situacijos keitimo link yra naudingas.

Švietimas, reklamos, diskusijos – tai turi būti daroma ramiai, racionaliai ir objektyviai. Tačiau Lietuvoje šių priemonių tikrai neužtenka. Šviečiamosios veiklos yra labai mažai, žiniasklaida taip pat turėtų būti profesionalesnė ir jautriau analizuoti tokias temas. Tonas turi būti kitoks, nereiktų rašyti, kad čigonas A. B. kažką pavogė. Jis yra A. B., koks skirtumas, kokia jo tautybė. Tokiu būdu mes eskaluojame stereotipus ir nenorą priimti tuos žmones. Visuomenė turi suprasti, kad būtent šitie žmonės yra labiausiai pažeidžiami. Ginant juos nuo smurto ir diskriminacijos reiktų į juos atkreipti daugiau pozityvaus dėmesio ir bandyti integruoti į visuomenę.

Užsiminėte, kad nepaisant Lietuvos narystės įvairiose tarptautinėse organizacijose, žvelgiant į dvidešimt nepriklausomybės metų, pastarieji penkeri tolerancijos prasme buvo prastesni už ankstesnius penkiolika. Kodėl taip teigiate?

Prieš įstojimą į Europos sąjungą ir kitas tarptautines organizacijas valdžia daug dirbo žmogaus teisių klausimais, nes jautė spaudimą iš išorės, tuo metu buvo priimami įstatymai, steigiamos institucijos, ratifikuojamos sutartys, viskas vyko greitai ir negalvojant. Prieš įstojimą į ES, Europos komisija rengė kasmetines ataskaitas dėl pažangos ruošiantis narystei, tai buvo itin efektyvus spaudimo instrumentas. Tačiau įstojome ir sustojome, nes spaudimas dingo.

Iki 2004 metų aktyviai dirbome, gal trūko praktinio įgyvendinimo, bet buvo pakankamai dinamiškas darbas. Įstojus į ES viskas sustojo, o nuo 2008-ųjų žmogaus teisių padėtis Lietuvoje blogėja. Didėja nepakantumas kitoniškumui, daugėja diskriminacijos atvejų, vis dažniau susiduriama su privatumo, susirinkimų ir žodžio laisvės ribojimu, neužtikrinama teisė į teisingą teismą.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas veikia septynerius metus. Jo funkcija – stebėti situaciją, rinkti informaciją, rengti dokumentus, raštus, analizes, leisti žmogaus teisių Lietuvoje apžvalgas, kreiptis į valstybines institucijas su pasiūlymais, ką šioje srityje reikėtų keisti. Institutas užsiima ir teisiniu bylinėjimusi. Taip pat vykdomos plačios švietimo kampanijos: kovo mėnesį – „Savaitė prieš rasinę diskriminaciją“, gruodį – „Žmogaus teisių mėnuo“.

Susiję