Spalvotas gatvės menas – galimybė užsidirbti
Chuliganiškai ant pastatų sienų piešiantys jaunuoliai baudžiami tūkstantinėmis baudomis. Nepažabojamas jų noras dažais įsiamžinti mieste gali „atsipirkti“ tik palengvėjusiomis pačių piniginėmis. Tačiau kaip grafitis gali virsti kultūringu, kruopštumo reikalaujančiu menu, iš kurio galima užsidirbti, pasakoja Ignas Vaicekauskas. Tarsi pjaustydamas trafaretą vaikinas apibrėžia aplink šešis klausimus peiliuku ir palieka vietos savo atsakymams, apie tai, kaip hobis pamažu virto darbu.
KAS?
Ignas – ketvirtakursis Vilniaus universiteto studentas, kuris savo piešimo nelaiko grafičiu.
Tai greičiau gatvės menas. Kai pradėjau piešti, visad galvojau, kad darau grafitį. Šios sritys yra ganėtinai artimos, tačiau gatvės menas vizualiai yra estetiškesnis. Pats save laikau hiphopo subkultūros atstovu. Pati subkultūra susideda iš keturių elementų: didžėjavimo, repavimo, breik šokio ir grafiti. Pastarojo dalis būtent ir yra gatvės menas, kaip 7-ajame dešimtmetyje Amerikoje užgimusi subkultūra. Laikau save šios virtuvės dalimi. Mane įkvėpė daugelis užsienio ir Lietuvos hiphopo grupių, netgi pirmąjį savo trafaretą ir dariau „G&G Sindikatui“. Būdamas 15-metis pradėjau klausyti tokios muzikos, o pirmieji bandymai su trafaretais buvo 2005-aisiais. Vizualiai gatvės meno išraiškos – tai ne tik trafaretai, tai ir lipdukai blogosiose kelio ženklų pusėse, tam tikros skulptūros. Gatvės menas nebūtinai susijęs su purškiamais dažais.
KO?
Gatvės meno principus Ignas perprato pats, be didžiulių pastangų ir specialių mokslų.
Dar būdamas mažas buvau linkęs į menus, dailę. Tačiau į dailės mokyklą nėjau ir jokio išsilavinimo neturiu, nes man menas nėra mokslas, tai – saviraiška be jokių kontrolių, disciplinų ir demagogų pamokymų. Jeigu nori kažko išmokti mene, turi pats atrasti. Žinoma, tapyti, galbūt, neišmoksi kažko neinspiruotas, tačiau aš bendrauju ir mokausi iš žmonių, kurie užsiima tuo pačiu, taip mes dalijamės darbo technika. Neskaitau internetinių tinklapių apie tai, viską darau iš savęs, tai teka natūralia srove, kada reikia, tada atsiranda ir patys pamokymai.
Pirmąjį trafaretą pasidariau iš „Word“ programa atspausdinto užrašiuko, sumaketavęs jį tam tikra programa, atsispausdinęs, galiausiai pjausčiau, palikdamas tam tikras detales, kad jos neiškristų. Mano arkliukas – trafaretai iš nuotraukų. Apdirbu pasirinktą nuotrauką tam tikromis programomis, išdidinu į norimą dydį ir atsispausdinu ant atskirų lapų, tada pjaustau ir suklijuoju į bendrą piešinį, kurį vėliau perkeliu ant audinio. Trafaretinius piešinius galima perteikti nebūtinai ant sienos, tą galima daryti ant drabužių, kepurių, taip pat tai gali būti paveikslai ant drobės. Draugui šovė idėja tokius objektus perkelti ant senų vinilinių plokštelių – pasidaryti laikrodį ar kitą interjero detalę.
KAM?
Draugams, pirmiausia būtent jiems Ignas pademonstravo originalius savo gamybos marškinėlius ir tokį sugebėjimą.
Kai kuriems draugams tokius marškinėlius padovanodavau gimtadienio proga. Tuomet ir jie prisidėdavo prie savotiškos mano sugebėjimo reklamos. Taip jau atsitiko, jog per draugų draugus gaudavau užsakymų. Pagrindiniais gerbėjais ir klientais ir išliko tie patys draugai.
KĄ?
Pinigus, nors ir nedidelius, tačiau vis dėlto galima kištis į kišenes, kai savo talentą ir sugebėjimus paverti darbu. Ignui tai pavyko.
Žinoma, aš nesu vienintelis, užsiimantis tokia veikla. Yra žmonių, kurie tai daro dar geriau už mane, tačiau jie nepagalvojo, kad iš to galima užsidirbti. Negaliu įvardyti, kiek uždirbau, nes tai nėra reguliarus uždarbis, tai uždarbis iš užsakymų. Tačiau galiu pasakyti, kad marškinėliai, įskaitant patį audinį, tekstilinius dažus, kartoną, peiliukus, spausdinimo išlaidas, maketavimo plius pjaustymo darbus, gali kainuoti nuo 35-40 litų. Žinoma, kuo didesne kaina parduosi, tuo mažiau pirks, tačiau kuo daugiau darysi, tuo pigesnis tapsi. Stengiuosi tų pačių piešinių daug kartų nekartoti. Savo darbo nelaikau manufaktūriniu, neštampuoju kūrinių, nedarau jų daug, noriu, kad tai būtų originalu, paprasta ir po nedaug. Dažniausiai uždirbtus pinigus išleidžiu sau, savo duonai, pramogoms, žinoma, skiriu ir inventoriaus atnaujinimui. Neuždirbu milijonų ir neplanuoju, kad padarysiu tiek ir tiek trafaretų, o po to išvažiuosiu į Kretą. Ne, tai uždarbis sau.
KUO?
Legenda. Asmenine legenda, pasak Igno, turi tikėti, jei nori užsidirbti iš savo talento.
Bet kokį talentą reikia stengtis parodyti kuo didesniam skaičiui žmonių. Nesvarbu, patiksi ar nepatiksi, svarbiausia, kad atsiras tokių, kurie žinos apie tave ir galbūt, kai prisireiks jie ateis pas tave. Kai pradedi gilintis į tą sferą, kuria užsiimi, daugėja ir galimybių save realizuoti. Svarbu save eskaluoti.
KUR?
Socialiniuose tinkluose gali kitus savo kūryba sudominti, rankdarbių turguose juos parduoti.
Jei turi talentą, visada turi rodyti jį. Džiaugiuosi, kad ir Vilniuje atsiranda vietų, kur gali parduoti, reklamuoti savo kūrybą. „Blusturgis“, Kaziuko mugė, alternatyvioji Kaziuko mugė, kurią jau nebe pirmus metus organizuoja Vilniaus dailės akademijos studentai. Kažkada su bičiuliu Gabrielium Liaudansku-Svaru sugalvojome suburti mėgėjišką draugiją/organizaciją, užsiimančia hiphopo subkultūros sklaida, kurią pavadinome „Vyrai plačiais drabužiais“. Dalyvaujame „Blusturgyje“, bet ne su intencija užsidirbti, dalyvaujame, kad patys sau ir kitiems pakeltumėme nuotaiką.
