Padaugėjo varžomos veiklos atvejų

Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) – didžiausia žurnalistų profesinė organizacija Lietuvoje, neseniai persikrausčiusi į naujus Žurnalistų namus. LŽS sudaro tikrieji nariai ir nariai korespondentai. Pastarieji gali būti asmenys, turintys aukštąjį žurnalistinį išsilavinimą, dirbantys žurnalistinį darbą pagal darbo sutartį visuomenės informavimo priemonėje arba užsiimantys žurnalistine kūrybine veikla pagal autorinę sutartį. „Mėgėjams, kurių dabar daugėja rinkoje, mes neatstovaujame ir nevienijame tiesiogiai, išskyrus tam tikrus atvejus, kurie yra susiję su principiniais dalykais, pavyzdžiui, žodžio laisvės ribojimu“, – teigė LŽS pirmininkas D. Radzevičius.

Pasiteiravus apie atvejus, kada varžoma žurnalisto veikla, pašnekovas teigė, kad pastaruoju metu tokių atvejų ypač padaugėjo: „Daugiau ne atvejų, o reakcijų ir iš pačių žurnalistų, ir iš tų, kurie, susidūrę su žurnalistais, turi pretenzijų žurnalistui ar žiniasklaidos priemonei. Jie sulaukia daugiau konfliktų dėl dviejų dalykų: dėl politinio ekonominio spaudimo žurnalistams ir dėl super modernios vadybos institucijų ir organizacijų, kurios remiasi labai aiškiu principu: blokuoti, vengti, nedaryti nieko, kas galėtų pakenkti reputacijai ir kišti viską, kas yra pozityvu apie tave, kitaip pasakius, užsiimti aktyviais viešaisiais ryšiais.“

Trūksta vidinio solidarumo

Lietuvos žurnalistų draugijos nariu (toliau – LŽD) gali tapti kiekvienas pilnametis asmuo, mokąs lietuvių kalbą, ne mažiau kaip trejus metus dirbęs ar vis dar dirbantis kūrybinį darbą visuomenės informavimo priemonėse, sudarantį jam pagrindinį arba bent svarbų šalutinį pragyvenimo šaltinį. LŽD pirmininkė G. V. Petrošienė teigė, kad pastaraisiais metais atvejų, kada pažeidžiamos žurnalistų teisės, draugija neužfiksavo: „Pastaraisiais metais LŽD neteko imtis panašių reikalų. Pirmiausia, niekas iš mūsų draugijos narių nesikreipė dėl kokių nors darbinių konfliktų. Antra, kartais net abejoju ar šiandien redakcijose apskritai tenka spręsti tokius konfliktus, nes dažniausiai viskas yra sprendžiama abiejų šalių susitarimu. Niekas nenori konfliktų – nei darbdavys, nei tuo labiau žurnalistas.“

D. Radzevičius primena, kad nors Lietuvos leidėjų ir žurnalistų etikos kodeksas įpareigoja būti solidariems ginant žodžio laisvę, deja, realybė skiriasi. „Galiu drąsiai pasakyti, kad siūliau per Lietuvos žurnalistų krepšinio čempionatą pasirašyti peticiją dėl Gintaro Šiupario palaikymo. Kolegos sakė, kad nereikia politizuoti šio gražaus mūsų renginio – didesnė dalis buvo prieš, kad turnyre būtų rengiama tokia akcija. Manau, kad šiandien žurnalistų bendruomenėje labiausiai trūksta solidarumo ir drąsos“, – vidines žurnalistų bendruomenės problemas įvardijo pašnekovas.

Skatinamos tiriamosios žurnalistikos tradicijos

LŽD pirmininkė, pasakodama apie inicijuojamus projektus teigė, kad susidomėjimas yra nuslūgęs: „Būdami Lietuvos darbo federacijos profesinės sąjungos nariai dalyvaujame bendruose jų projektuose kultūros ir spaudos darbuotojams. Esame kviečiami ir į Žurnalistų sąjungos rengiamus bendrus seminarus, konferencijas, diskusijas. Bet vėlgi, susidomėjimas kolegų daug mažesnis, nei buvo anksčiau, dar prieš stojant į Europos Sąjungą.“ LŽD kiekvienais metais po vieną projektą pateikia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kviečia narius rašyti profesinėmis temomis LŽD internetinėje svetainėje bei kiekvienais metais skelbia konkursą Stasio Lozoraičio premijai „Kelyje į vilties prezidento Lietuvą“.

LŽS neseniai įsteigė Žurnalistinių tyrimų fondą, kuris turėtų skatinti tiriamosios žurnalistikos tradicijas Lietuvoje. Suradus rėmėją žurnalistiniam tyrimui, yra skelbiamas konkursas, kuriam taikomos aiškios taisyklės: konkreti pinigų suma, skirta tyrimui, nurodoma tyrimą prižiūrinti nepriklausoma komisija. Rėmėjas negali daryti įtakos tyrimo eigai, o rezultatai privalo būti prieinami visiems. D. Radzevičius teigė, kad daugelį verslininkų įspėjo, jog remdami šį fondą jie patys gali sulaukti kritikos: „Didesnė dalis tų, kurie buvo tos idėjos moraliniai palaikytojai, laukia, kas bus ta pirmoji kregždė. Mes siekiame, kad viena tematika vyktų bent keli tyrimai, vien todėl, kad galėtume palyginti. Tikimės, kad šie tyrimai sulauks reakcijos iš valdžios ir iš verslo, nevyriausybinių organizacijų.“

Svarbiausia – etika

Lietuvos verslo žurnalistų klubas (LVŽK) – neformalus verslo, ekonomikos ir politikos temomis rašančių žurnalistų susivienijimas, veikiantis be reklamos, „iš lūpų – į lūpas“ principu. Nors šis klubas veikia „užklasinės veiklos“ forma, tačiau jo nariai labai rimtai laikosi profesinės etikos: „Turime klubo įstatus ir gana aiškius reikalavimus – pirma, nariais gali būti tik griežtai etikos bei klubo taisyklių besilaikantys žurnalistai.  Vieno žmogaus atsainus požiūris į susitarimus, etiką, gali pakirsti iš esmės pasitikėjimą viso klubo veikla“, – teigė LVŽK prezidentė J. Damulytė. Prie klubo gali prisijungti visi norintys verslo žurnalistai, tačiau jie privalo turėti jau esančių narių rekomendacijas.

Pagrindinė klubo veikla – susitikimai ir neformalūs pokalbiai su įvairiais pašnekovais – nuo aukščiausių šalies vadovų iki verslininkų, teisėsaugos institucijų vadovų. Nors susitikimai laisvalaikiu, tačiau turi griežtas taisykles: formatas yra ne spaudai ir apie pokalbius nieko negali būti rašoma: „Mūsų tikslas – iš pašnekovų išgirsti daugiau detalių, kurios gal negali būti viešinamos, tačiau yra svarbios bendram supratimui, geresniam konteksto žinojimui. Be to, kartais ir svarbu, ir labai įdomu būna neformalioje aplinkoje, kiek iš arčiau pamatyti pašnekovą, kartais gali čiuopti detalių, kurių nepastebėsi bendraudamas vien spaudos konferencijose“, – teigė pašnekovė.

Jaunimas – reikalingas, bet pasigendamas

Paklaustas apie jaunųjų žurnalistų prisijungimą prie sąjungos, D. Radzevičius teigė, kad LŽS nėra orientuota į plėtimąsi vien dėl strateginių tikslų: „Manau, kad tų jaunų žmonių pas mus yra dauguma, nes jaunus aš vadinu aktyvius rinkoje. Vienintelis tikslas jaunimui pritraukti – bendradarbiavimas su studentais, su mokslo įstaigom tiek, kiek mus kviečia ar mes patys: pradedant pramoginiais Spaudos dienos renginiais, seminarais. Siekiam, kad tie žmonės ateitų, kai jie bus pasiruošę ir galės.“

Didžioji dalis LŽS veiklos paremta savanorystės principu – visi, besidomintys žurnalistika bei norintys prisidėti prie Sąjungos veiklos, gali neformaliai dalyvauti atviruose renginiuose.

LŽD pirmininkė G. V. Petrošienė teigė, kad dalis kartos, subūrusios Žurnalistų draugiją, – pagyvenusi, todėl jaunų žmonių prisijungimas yra labai laukiamas: „Reikia pripažinti, kad toji karta, kuri tvėrė LŽD, dauguma jau senjorai. Nors kai kurie ir aktyviai dar dirba spaudoje, tačiau kiekvienais metais jų gretos retėja. Atėjęs jaunimas, tiksliau, dabar jau vidutinio amžiaus žmonės, yra toji aktyvioji dalis. Pastaraisiais metais prisijungė jaunimo, tiek baigusio studijas, tiek besimokančio. Nors skaičiai ir kuklūs, jais labai džiaugiamės.“ Pirmininkė svarstė, kad gal LŽD per mažai kontaktuoja su žurnalistikos studentais – bendrauti daugiau tenka tada, kai šie atlieka praktiką redakcijoje: „Mielai kviečiame su dėstytojais į redakcijas „gyvai“ paskaitai. Jaunimas labai reikalingas ir visuomet turi darbo rengiant mūsų narių išleistų knygų aptarimus, diskusijas, susitikimus.“

Verslo žurnalistų klubo prezidentė J. Damulytė juokavo, kad klube visi yra „jauni ir gražūs“: „Jokio amžiaus cenzo netaikome, jei žmogus iniciatyvus, drąsus, smalsus, atsakingas, nori labiau gilintis į kai kurias sritis – tik nuo jo paties priklauso, ar taps mūsų klubo nariu.“

Susiję