Juoko joga tinka net cinikams

Juoko joga įtraukia net ciniškus ir kritiškus būsimuosius žurnalistus. Julitos Polkaitės nuotr.

„Ar čia yra optimistų?“ – į šį klausimą antrakursiams žurnalistams juoko jogos instruktorius Jurij Sogačiov sulaukė vienos pakeltos rankos. Visi kiti sakė esantys cinikai, mat cinizmas – mūsų profesijos bruožas. Paradoksas, bet vienas pirmųjų juoko jogos propaguotojų – žurnalistas.

Tereikia šokinėti, ploti ir juoktis?

Pirmą kartą į juoko jogos užsiėmimą patekau atsitiktinai ir, prisipažinsiu, jame jaučiausi kvailokai, net nemaloniai. Visai neturėjau nuotaikos šokinėti ir šūkauti „labai gerai“ ar „valio“. Tačiau kai tai išbandžiau antrą kartą, savijauta buvo visai kitokia – tomis akimirkomis išgyvenau euforiją. Gal nulėmė tai, jog buvau su pažįstamais žmonėmis, o gal tiesiog mes, lietuviai, negalime iš pirmo karto pasiduoti raginimams juoktis.

Šįkart kartu su kursiokais juoko jogos treniruotę turėjome pačiame Vilniaus centre, Sereikiškių parke, tačiau man visai nerūpėjo, kokia bus aplinkinių reakcija. Nors iš šalies ratu sustojęs ar vaikščiojantis ir vienas į kitą rodantis pirštais žmonių būrys, švelniai tariant, atrodo, įtartinai. O dar kai visa tai paskęsta juoke… Žinant lietuvių mentalitetą nuosprendis aiškus.

Tačiau nors negarsėjame humoro jausmu, juoko joga Lietuvoje susidomi vis daugiau žmonių, ne tik jaunų, bet ir vyresnio amžiaus. Tiesa, kol kas yra tik du sertifikatus turintys juoko jogos treneriai. „Kai kuriuos juoko joga traukia, nes tai dar neišbandyta sritis, kiti tiesiog ieško linksmesnio laisvalaikio praleidimo būdo, vieni ateina į užsiėmimus iš beviltiškumo, kiti, atvirkščiai, pasidalyti viltimi, kurią jau turi“, – pasakoja juoko jogos skleidėjas J. Sogačiov.

Juoko jogos patrauklumą didina, kad tai nereikalauja ypatingo fizinio pasirengimo, todėl ji tinkama beveik visoms amžiaus grupėms. Prieš užsiėmimą padaromas mažas apšilimas, kvėpavimo pratimų, o paskui tiesiog juokiamasi, šokinėjama, plojama, vaikštoma ratu, gulima ant pilvo ar nugaros. Juoko jogos principas „apsimetinėk, kol padarysi“. Mokslas įrodė, kad žmogaus organizmas neatskiria nenuoširdaus juoko nuo tikro ir abiem atvejais išskiria endorfinus – hormonus, kurie kelia euforiją ir net gerina sveikatą.

Net nepajauti, kaip nenuoširdus juokas virsta natūraliu.

Ar lietuviai gali kvatoti be priežasties

Vidutiniškai vaikai juokiasi šimtą penkiasdešimt kartų per dieną, o suaugusieji – šešis. Tačiau lietuviams ši statistika negalioja. „Lietuviai nemoka juoktis. Ir tai ne stereotipas, o tiesa”, – teigia juoko jogos propaguotojas J. Sogačiov. Jis pripažįsta, kad dabar gyvenimo ritmas toks, kad vis sunkiau negyventi streso primestomis emocijomis. Dažniausiai lietuviai bando atsipalaiduoti draugų susibūrimuose, jiems patinka intelektualūs sąmojai. Tačiau vis mažiau girdėti nuoširdaus juoko, kuris yra laimės garantas. Gerai, jei kompanijoje atsiranda nors vienas nuoširdžiai besijuokiantis žmogus, nes jis gali užkrėsti juoku ir kitus. Organizmas neatskiria juoko pobūdžio, tad net nepajaučia kaip nenuoširdus juokas virsta natūraliu. Taigi juoko jogos užsiėmimo sėkmė taip pat didele dalimi priklauso nuo to, ar grupėje yra bent vienas žmogus, kuris juokiasi užkrečiamai. J. Sogačiov mini atvejį, kai 1970 m. Tanzanijoje dviem klasės draugams pradėjus juoktis, kvatojimu užsikrėtė ne tik visa jų klasė ir mokykla, bet juokas apėmė visą miestelį. Ar nebūtų gerai, jei bent panaši juoko epidemija apimtų Lietuvą?

Beje, juokas daug ką pasako ir apie patį žmogų. Pavyzdžiui, žmogus, kuris juokiasi atvira burna – drąsus, nebijantis iššūkių. Jei kas juokdamasis bando prisidengti ranka, vadinasi, kažką slepia, o galbūt tai tiesiog nenuoširdus bandymas pritapti. O jei žmogus juokdamasis atlošia galvą, nenustebk iš jo išgirdęs naivių įžvalgų.

Po juoko jogos užsiėmimo svarbu suvokti vykstančius pokyčius.

Indo išradimą išpopuliarino žurnalistas

Juoko jogos pradininkas – Indijos gydytojas Madan Kataria. Rengiant straipsnį „Juokas – geriausias vaistas“, jam kilo mintis panaudoti juoką žmonių sveikatos gerinimui ir suburti žmones juokui. Žinoma, pirmoji juoko grupelė pradėjo nuo anekdotų, kas pasirodė neefektyvu. Visgi 1995 m. M. Kataria sukūrė šią jogos rūšį. Daug kas apie ją sužinojo iš kino filmo „Žmogaus veidas“. Tačiau labiausiai ji išpopuliarėjo, kai vienas amerikiečių žurnalistas N.Kazinsas, susirgęs kaulų liga, nusprendė paskutines dienas praleisti žiūrėdamas komedijas. Jis išgijo ir pradėjo domėtis juoko terapija. Gal jo liga pasitraukė ne nuo juoko, bet vaistų dozės. Tačiau juoko išraiškos nauda nenuginčijama.

Juokiantis didėja plaučių tūris, deguonies kiekis kraujyje, mažėja kraujo spaudimas, cukraus kiekis kraujyje, lengviau suvaldomas stresas, stiprinamas imunitetas ir net atsiranda reali galimybė patirti katarsį. Be to, galima įgyti ir socialinio bendravimo įgūdžių.

Gal tikrai vertėtų bandyti atsikratyti cinizmo? Juoko jogos užsiėmimo metu juokėsi net didžiausi kurso cinikai. Tad gal juokas tikrai turi galios?

Julitos Polkaitės nuotraukos

Patalpinta: Rašiniai