Lietuvių poeto Vlado Šimkaus eilės (iš rinktinės „Po žeme ir dangum“, serija „Gyvoji poezija“) buvo pristatytos Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktoriaus, režisieriaus Rolando Kazlo spektaklyje. Jame taip pat dalyvavo marimba grojantis Saulius Auglys ir akordeonistas Genadijus Savkovas.

„Laba diena… Paskaitos tema – šiuolaikinė nervų sistema…“ – tokiais V. Šimkaus poezijos žodžiais spektaklį pradėjo į sceną įžengęs, tamsiu paltu apsirengęs, užsidėjęs kepurę, didelius akinius bei rankose laikydamas nunešiotą lagaminą Rolandas Kazlas. Vos tik jis prakalbo, buvo nesunku pastebėti nuoširdžias šypsenas, atsiradusias žiūrovų veiduose.

„O, jau sanitarai!“ – linksmai pasibaigė pirmasis aktoriaus deklamuojamas eilėraštis ir į sceną įžengė baltai apsirengę, iš tiesų atrodantys lyg daktarai, muzikantai S. Auglys bei G. Savkovas, kurie spektaklio metu grojo poezijai derančią muziką.

Stebint pasirodymą buvo nesunku suprasti, jog jis suskirstytas į dalis: iš pradžių Rolandas Kazlas kalbėjo linksmai, deklamavo išties juokingas eiles, neretai artistiškai juokdamasis pats ir linksmindamas žiūrovus.

Po tokio deklamavimo aktorius nusiėmė paltą, kepurę, šaliką, akinius ir nepastebimai surimtėjo, jo balsas nurimo. Šioje dalyje įsivyravo V. Šimkaus eilės apie gyvenimą, vienatvę ir nelaimingą meilę, kurią aktoriui pavyko perteikti ypač įtikinamai. Žiūrovai sėdėjo nuščiuvę, klausė žiūrėdami į iš tiesų išraiškingą R. Kazlo veidą, akis, kuriose kartais netgi galima buvo pastebėti spindinčias ašaras.

„Štai žodžių saujos – lobis mano ir tavo…“ – sakydamas šiuos žodžius R. Kazlas ištraukė iš lagamino poezijos rinkinį „Po žeme ir dangum“. Po to sekė kitokia poezija, kuriai ir vėl netruko lengvo humoro. Čia buvo kalbama apie poeto kūrybą, aktorius artistiškai deklamavo Vlado Šimkaus eilėraščius, kuriuose jis tarsi nesėkmingai kuria eiles: „Daugelį dienų prie balto lakšto negalėjau prisiliesti… Po Maironio, Martinaičio, Jakšto parašyt ką nors? Ir dar naujai!?“

Aktorius tikroviškai perteikė humorą, pyktį ir susierzinimą, kaip neva poetui sunku sukurti prasmingas eiles.

Besibaigiant spektakliui, R. Kazlas ir vėl apsirengė paltą, užsidėjo kepurę, akinius, apsivyniojo aplink kaklą šaliką ir ramiu balsu pabaigė poezijos vakarą V. Šimkaus eilėmis: „Aš nuolatinėj amžinoj pusiaukelėj, kuri vis eina… eina su manim“.

Rolando Kazlo pasirodymas sulaukė gausių ovacijų, žmonės negailėjo šūksnių: „Bravo!“, „Tai buvo nuostabu!“, plojo atsistoję, o aktorius, išsitraukęs knygą, linksmai ją pareklamavo: „Jeigu svarstote, ar verta, tikrai verta“.

Susiję