Būdami bet kokios srities viešos erdvės apžvalgininkai, dažnai kritikuojame politikus už jų nesugebėjimą diskutuoti. Sakome, kad jie kalbasi tik su savimi, pamiršę jiems oponuojančius ir pačius jų rinkėjus. Konstatuojame, kad tai, kas turėtų virsti diskusija, pokalbiu, ilgainiui tampa savo nuomonės išsakymu, geriausiu atveju – paskaita.

Tačiau, atidžiau pažvelgus į stambiausius ir skaitomiausius Lietuvoje leidinius, su nusivylimu galiu konstatuoti, kad tas pats kalbėjimas su savimi vyksta ir tarp Lietuvos intelektualų, publicistų. Lietuvos žiniasklaidoje vyraujantis kaži koks provincinis nenoras straipsniuose dėti nuorodas į šaltinius kituose – konkuruojančiuose – leidiniuose, nenoras nurodyti straipsnio, leidinio pavadinimo ir straipsnio datos, toks požiūris neleidžia stimuliuoti viešos ir atviros diskusijos tarp diskusijos subjektų. Dėl to nukenčia ir skaitytojo laisvas pasirinkimas, pasitelkus nuorodą, dalyvauti diskusijoje. Ne kartą esu susidūręs su tokiu redakcijų požiūriu. Juk nuoroda į konkuruojančiame leidinyje skaityto autoriaus straipsnį, ypač internetiniame, tikrai nepažeistų autorinių teisių. Toks požiūris neprisideda prie atviros diskusijos kultūros kūrimo.

Grįžtu prie intelektualų, pasirodančių viešoje erdvėje. Taip, reakcijų į juos užpuolusius kritikus netrūksta, bet pokalbio, diskusijos tarpusavyje, kritiškos vienas kitų minčių analizės viešai įvardijus oponentą, o ne slėpimasis už „kai kurie“ triuko, nėra nei sąžiningos diskusijos, nei diskusijos kultūros formavimo pagrindas.

Kalbėjausi su „kai kuriais“ kolegomis. Jie nenori būti įvardinti, todėl esu priverstas taip ir rašyti. Susidaro įspūdis, kad oponavimas savo kolegai ar draugui viešoje erdvėje traktuojamas kaip nelojalumas. Kaip čia dabar? Kitaip kaip švogerizmu tokio požiūrio neįvardinsi. Pavyzdžiui, šiuo metu vyksta, mano supratimu, teigiamas, sakyčiau – istorinis, rimtas, atviras ir be tabu kalbėjimas apie lietuvio vietą istorijoje, lietuviškumo sampratą, valstybingumo ir tautos savimonės kūrimo kritiškas įvertinimas.

Antai devynios V.Radžvilo esė (lrytas.lt), politinės tautos šaknys LDK ir filologinės tautos aušrininkų sampratų susikirtimas, istorija kaip kičas, skirtas lietuviškam identitetui pagrįsti – apie tai rašo ir Egidijus Aleksandravičius, ir Vladimiras Laučius.

Svarbi Holokausto ir atsakomybės tema, kuri taip atgrasi tūlui lietuviui, drąsiai ir be kompleksų vystoma istoriko A.Kasparavičiaus straipsniuose. Kodėl niekas viešoje erdvėje nekvestionuoja V.Radžvilo siūlomos politinės tautos sampratos? Juo labiau, kai jis jos pats ir neaiškina. Su kuo jis ją tapatina? Su LDK politinės tautos samprata, ar su aušrininkų?

Kas įvertins E.Aleksandravičiaus simpatiją LDK politinės tautos sampratai? Ką jis norėjo tuo pasakyti? Juk be etninės tautos aspiracijų savo teritorijos ribose sukurti tautinę valstybę etniškumo ir kalbos pagrindu, Lietuvos šiandien nebūtų. Kalbant apie Holokaustą, kodėl niekam nekyla mintis priminti A.Kasperavičiui, kad, net ir būdamas drąsus, jis vis vieną atiduoda duoklę mitui, kad Lietuva, kaip valstybė, tuo metu neegzistavo. 1941 metų vasaros žydų kilmės lietuvių skerdynės vyko Lietuvai šešias savaites vadovaujant Laikinajai vyriausybei, ar ne taip? Ir jeigu Lietuva, kaip valstybė, nacių ir sovietų laikais neegzistavo, tai, pritariant tokiai logikai, reikėtų visiems tuo metu buvusiems kriminaliniams nusikaltėliams panaikinti jų teistumus. Ir stribams taip pat. Už ką juos teisti? Ir atleisti skundikams. Ir KGB-istams. Ir kolaborantams. In absurdum.

Todėl teisus M.Laurinkus, ironiškai pastebėjęs, jog buvę komunistai Sąjūdyje prisiima sau teisę su teisuolio patosu moralizuoti kitiems buvusiems komunistams kitoje barikadų pusėje.

Vienu žodžiu, skaitytojui būtina kritiškai pasižiūrėti į autorių teiginius. Tačiau dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad tarp mano minėtų autorių nekyla jokia tarpusavio diskusija. Žinau, kad jie tarpusavyje pasikalba, bet viešoji erdvė skirta ne vien tik paskaitai, vienpusei komunikacijai, o diskusijai. Aš, skaitytojas, noriu matyti, išgirsti, skaityti, ką mano mūsų (bent mano gerbiami) intelektualai vienas kito minčių ir idėjų atžvilgiu.

Taip nėra. Deja. Tas pat vyksta, kaip jau minėjau, tarp politikų. Todėl, vyraujant intelektualiniam švogerizmui tarp intelektualų, nenuostabu, kad politinėje erdvėje dar nė karto per dvidešimt metų nematėme rimtos, atviros, visose TV ir radijo kanaluose transliuojamų opozicinių partijų vadovų dvikovos. Jeigu tokios viešos diskusijų kultūros nėra tarp intelektualų, ko galima norėti iš politikų, kuriems nei laiko, nei noro nelieka giluminiams filosofiniams, politiniams savęs ir savo politinės veiklos apmąstymams? Jie juk pripratę tik prie tortų švaistymo į vienas kito veidą. Tas pat ir tarp intelektualų.

Žiniasklaida turėtų prisiimti atsakomybę kuriant ar stimuliuojant rimtą autorių tarpusavio diskusiją, o ne vien tik savo minčių prezentaciją.

Pavyzdžiui, Švedijos liberalus laikraštis „Expressen“ prieš kelias dienas visuomenei per tris laikraščio puslapius pateikė 16 punktų manifestą, kuriame laikraštis supažindina būsimąją Švedijos vyriausybę (rudenį ten vyks rinkimai į Riksdagą), su veiksmų planu, turėsiančiu padėti Švedijai greičiau išbristi iš krizės. Laikraštis pabrėžia, kad tai daro ne politikavimo tikslais, o atvirkščiai, kviesdama visus visuomenės sluoksnius, visas politines partijas atvirai interaktyviai diskusijai. Gal tada ir mes išvengtume mūsų premjero kaltinimų, esą visi tik kritikuoja, bet niekas nieko nesiūlo.

Pas mus žmonės pagrįstai teigia, kad žiniasklaida užsiima tik kritika. Taip, žiniasklaida tam ir reikalinga, kad iškeltų į viešumą kritikos vertus atvejus, bet ne tik. Ji turi visas galimybes savo arba apžvalgininkų vardu teikti savo nuomonę, savo išeitį iš tos ar kitos susiklosčiusios padėties. Remiantis tikros, ne švogeriškos, diskusijos kultūros gairėmis.

Lrytas.lt publikacija

Susiję