Vertybių kryžkelėje
Minėdami 20-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, galime atsisukti atgal ir pažiūrėti, kokie tąsyk buvome ir kokie esame dabar, ko siekėme 1990-aisiais ir kokie tikslai mus lydi laisvoje Lietuvoje. Savo mintimis šiais klausimais dalijasi „Elfų“ teatro režisierius, vienas iš lietuviškumą puoselėjančios stovyklos „Lietuvos Atgaja“ įkūrėjų Romualdas Vikšraitis.
Ar pamenate 1990-ųjų metų Kovo 11-ąją?
Aš labai gerai atsimenu tą dieną. Tuo metu mes kūrėme teatrą, sutapo šių periodų laikas. Buvo sprendžiami mums labai svarbūs klausimai – ar bus mūsų teatras, ar ne. Pamenu tą dieną buvome susirinkę į susitikimą – laukėme, tikėjomės, žiūrėjome televizorių tol, kol buvo atstatyta Nepriklausomybė. Politikoje buvau kaip bet kuris pilietis, kuris ėjo į mitingus, balsavo, tikėjosi Nepriklausomybės atkūrimo.
Kokią reikšmę Jums turi ši šventė?
Tai buvo labai lauktas įvykis, svarbus mūsų valstybės ateičiai ir kiekvienam piliečiui. Su laisva Lietuva siejome labai daug vilčių: kitokie žmonių santykiai, susitvarkiusi ekonomika, didesnės galimybės. Iš pradžių visi norėjome ekonominio savarankiškumo, nes, grubiai sakant, „visiškame mėšle“ gyvenome – apie laisvę tada niekas dar net nedrįso svajoti. Bet kiek ilgai galima gyventi sovietų ideologija, melu? Žmonės suprato, kad Sąjunga nepadės išspręsti ekonominių bėdų, kad galima pabėgti – tai ir sutelkė jėgas! Dabar esame Europos Sąjungoje, NATO. Tam tikra prasme tai yra nauda valstybei, bet taip pat pridengia mūsų pačių nesugebėjimą tvarkytis. Daug kuriozų ir dabar vyksta Lietuvoje – privatizavimas, pinigų „plovimas“, viešai nerodomi net teismo procesai, iki šiol sprendimai priimami už uždarų durų, kai užsienio valstybėse juos transliuoja tiesiogiai, rašo laikraščiuose, knygose. Taip ir atsitinka, kad žmogus, kuris pavogė vištą, ir tas, kuris pavogė kelis milijonus, kalėjime praleidžia tiek pat laiko.
Ko tikėjotės, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę?
Tikėjausi vienybės. Pamenu, vyko akcija, kurios metu reikėjo lange uždegti žvakutę. Tą pačią dieną, tą pačią valandą žmonės degė žvakutes ir languose buvo galima matyti vienybę… Buvo pažadinta tauta. Tais laikais prie kioskų stovėdavo eilės žmonių, laukdavo laikraščių, buvo „ištroškę“ teisybės. Deja, dabar daugumą svarbių problemų spaudoje užgožia visiškai nesvarbūs dalykai, kičas.
Vyresnio amžiaus žmonės, kamuojami nepritekliaus, dažnai sako: „Kaip sovietų laikais buvo gera gyventi, o dabar…“. Ar pritariate šiam pasakymui?
Atsiverskime britų enciklopediją ir paskaitykime, kiek buvo išvežta, iššaudyta, nužudyta lietuvių. Meluojama apie Lietuvos istoriją – neįmanoma „prisikasti“ prie tikrų faktų. Žinoma, liko tie, kurie prisitaikė ir jiems buvo gerai – gyveno, tuokėsi, šventė, gimdė, linksminosi. Buvo atimta iniciatyva ir atsakomybė, tai ir gyventa gerai. O atgavę laisvę, pradėjome itin rūpintis savo gerove. Tas pats vyksta ir dabar – visi „tempia“ į savo pusę, sau geresnį gyvenimą kuria. Iki šiol politikoje nėra jėgos, autoriteto.
Kaip vertinate dabartinę, vis dar taip vadinamą, krizinę situaciją Lietuvoje?
Krizė yra apsivogimo rezultatas. O tiems, kurie galvoja, kad dabar pasaulyje yra krizė, siūlau susirasti žmogų, kuris išgyveno karą. Pokario laikotarpių niekas krize nevadino ir džiaugėsi, kad baigėsi baisybės – ūkiai sugriauti, žmonės išžudyti, nei maisto, nei drabužių, tik didžiulis skausmas.
Kokią matote Lietuvos ateitį?
Nereikia žiūrėti toli, juk ir dabartis yra gera, tik nesugebame nieko iš to gerumo pasiimti. Bet vis dėlto, mums penkiasdešimt metų buvo skiepijamas savisaugos instinktas, kaip išlikti bet kokiomis sąlygomis. Iki šiol gyvename naujoje santvarkoje pagal senas taisykles – iškreipta viskas, o „išpjautos“ dvasios taip paprastai neatstatysi. Atsiradus galimybei viską vartoti neribotai, žmonėms atrodo, kad svarbu kuo daugiau prisivalgyti, prisipirkti, „prisiplėšti“ – kuo daugiau turi, tuo svarbesnis esi. Mano galva, kultūros lygis apsprendžia vartotojiškumo mastą. Keli žymūs menininkai – Tomas Manas, Gabrielis Garcia Markezas – yra pastebėję, kad jei tam tikra karta parodo didžiulę energiją, dvi ar trys kartos po to ją praranda. Reikia laukti naujos kartos. Ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų – kiek kiekvienas stengsis, tiek Lietuva ir bus puoselėjama.