Nors apie Editos Mildažytės paskaitą tema „Ar žurnalistas žmogui draugas?“ nebuvo užsiminta „LeŽuDi“ plakatuose ir lankstinukuose, norinčių ketvirtadienio popietę pabendrauti su šia šnekia žurnaliste susirinko pilna auditorija. E. Mildažytė kalbėjo apie paslėptus nuo kolegų žinių reportažus, keturis butelius vyno, išgertus labdaringais tikslais, tačiau kadangi susirinkome pasikalbėti apie žurnalistiką, o tiksliau – apie tai, kaip žurnalistui pelnyti žmogaus pasitikėjimą, apsiribosime pateikdami E. Mildažytės mintis pagrindinėmis nagrinėtomis temomis.

Apie bendravimą su žmonėmis

Žurnalistika, kaip ir aktorystė ar režisūra, yra sėkmės profesija. Mes baigėme trisdešimt septyni, o dirbame vos keli. Man taip susiklostė, kad galėjau daryti tai, kas patiko ir kadangi esu versli, tai tą produktą sugebėdavau ir gerai parduoti. Be to, turėjau laimės laikytis savo priesako – jei negali padėti, tai bent nepakenk.

Galima parodyti žmogų ne tokį gerą ir gražų, kokį jis save norėtų matyti, bet negalima žmogaus žeminti. Turbūt yra tik keletas profesijų, kurios gali taip sužaloti žmogų: medikai, kunigai, pedagogai ir žurnalistai. Dažnai žmogus fizinį skausmą ištveria lengviau negu viešą pažeminimą ir viešą šmeižtą.

Žmogus teisingai daro, kad bijo žurnalistų. Yra tik dvi su žiniasklaida bendraujančių žmonių kategorijos: tai tie, kurie bendrauja profesiniais reikalais ir tie, kurie turi sutrikimų ir dėl to pasakoja viską apie save.

Apie darbą televizijoje

Komercinėje televizijoje tu turi rengti laidas, tinkančias reklamai sudėti. O kadangi gerai laidai reikia daug proto ir energijos, niekas nesivargina. Net žinios dėliojamos skirtingai: komercinėje televizijoje pirma eina sensacinga žinia, o nacionalinėje – nacionalinės reikšmės. Nė vienas variantas nėra blogas.

Kuo ilgiau būni kokioje nors srityje – medicinoje, moksle – tuo tavo vertė didesnė. Televizijoje yra priešingai – lengva ateiti, bet išsilaikyti yra nepaprastai sunku. Turbūt netgi prasimušti yra lengviau negu išlikti.

Man pasisekė todėl, kad buvau labai savarankiška ir eidavau ten, kur niekas nevaikščiojo. Tuo metu buvo pats atgimimas ir buvo labai įdomu dirbti, žurnalistas buvo didvyris, demaskavęs sistemą ir daugybę dalykų sunku įsivaizduoti. Mūsų kartos gyvenime daug kas vyko apskritai pirmą kartą. Tai buvo revoliucija, mes buvome revoliucijos dainiai – kas gali būti smagiau. Pavyzdžiui, „Labas rytas“ buvo pirma tiesioginė laida – žmonės specialiai keldavosi žiūrėti.

„Bobų vasara“

Televizijoje dirbu nuo 1987-ųjų. Dirbau „Vakaro žiniose“ ir supratau, kad į „Panoramą“ manęs nepaims, sėdėsiu, kol supūsiu ir supelysiu, o kadangi tuo metu skyriausi su vyru ir turėjau daug neatsakytų klausimų, pradėjau „Bobų vasarą“. Dalis laidų iš tiesų buvo atsakymai į mano asmeninius klausimus.

Drausdavau rengti temą apie žmogų, jei jis buvo aprašytas nacionalinėje spaudoje. Kitas kriterijus – istorijos turėjo būti tokios, apie kiekvieną būtų galima parašyti knygą. Mes pažinojome pusės Lietuvos paštininkus: susėdi su juo pakelėje, išgeri ir jis papasakoja, kam neša šaukimą į teismą, kokia boba savo vyrą papjovė. Bet ypatingų istorijų nėra daug, dar mažiau žmonių nori ateiti ir kalbėti. Kartais reikėdavo žmones ir prilaikyti, nes jie nejausdavo, ką galima sakyti, o ko ne.

„Bėdų turgus“

Tuo metu labdara buvo pasipelnijimo šaltinis. Ir kai aš pasakiau, kad ketinam daryti tokią laidą, visi sukiojo pirštą prie smilkinio. Aš pati nesupratau, ką darau. Net nesu tikra, ar dabar tai kartočiau.

Kai žmogus studijoje pasakoja savo skaudžią istoriją, verkia, aš ją girdžiu jau kokį dešimtą kartą. Be to, profesionalus laidos vedėjas neturėtų virkauti. Juk jei pilvą jums prapjovęs chirurgas jį prižliumbtų, kaži, ar nuo to būtų geriau. Savo funkciją matau taip: apklausti tiek, kad būtų aišku, kam jam reikia paramos. Būna, aišku, kad sustoja gumulas gerklėje, bet paprašau vandens ir vedu toliau.

Pirmiausia, žmogus turi kreiptis pats. Kitaip tai būtų kišimasis į asmeninę erdvę. Tada redaktorės surenka medžiagą – apklausia kaimynus, vaikų teisių apsaugą, socialinius darbuotojus ir kitus žmones. Tada būna ilgas pašnekesys telefonu su žmogumi. Po to važiuojama pas jį, filmuojama ir montuojama. Tuo metu redaktorė ieško paramos. Tiesioginės laidos nedarome, nes negali žinoti, kada prie kamerų nepratęs žmogus atsivers. Prašome, kad jie atsivežtų savo aplinką – brolius, seseris, kaimynus. Išeiti prieš visą Lietuvą kalbėti apie savo bėdas nėra lengva.

Mes perduodame kitų duotus pinigus. Atsakomybė milžiniška – turi būti tikras, kad jie nebus pragerti. Dažnai būna, kad tie, kurie duoda ir tie, kurie ima, savo turtingumu nelabai ir skiriasi. „Bėdų turguje“ reikia paprastos gyvenimiškos patirties. Reikia būti buvus šalia ligonio, šalia neįgalaus žmogaus. Bet reikia ir labai gerai jausti melą. Todėl, kad anaiptol tai, kad tau nupjovė koją, nereiškia, kad nesi vagis ar melagis, todėl viską reikia patikrinti.

Susiję