Visi geri dalykai yra paprasti

Ką tik atvykęs į Subartonis pažvelgiau ne į Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejų, o į totorių paveldo muziejaus sodybą. Peršokau griovį ir priėjau arčiau, apžiūrėjau iškabą, esančią virš durų į muziejų. Šalia pastato varvėjo šviežia sula, kuria buvau pavaišintas šeimininkės. Įėjus į vidų prieangyje mano akį patraukė džiovinamas svogūnų, česnakų ir paprikų ryšulėlis.

Pačiame muziejaus kambarėlyje žavėjausi šeimininkės vyro, sūnaus gamintais moliniais dirbiniais su tautiniais motyvais, taip pat ne vieną šimtmetį menančiais buities rakandais.

Daugiausia laiko praleidau apžiūrinėdamas papuošalų ir kitų reikmenų kampelį. Kambario kampe stovėjo lova, šalia jos, ant kilimėlio, buvo išdėliotos autentiškos šlepetės. Po truputį su šeimininke judėjome į lauką. Išeinant mano nosį patraukė gaivus džiovintų obuolių kvapas, o lauke mane sužavėjo mielas Dzūkijos kaimo ir kartu totorių paveldo muziejaus sodybos kampelis.

Patalpinta: Nuotraukos, Rašiniai