Tendencijos – mados pasaulio sraigtai
Pavasaris – tai metų laikas, kuomet su šypsena veide giliausiame spintos kampe galime slėpti žieminius batus ir kepures, tačiau informacijos šaltinių įvairovė priverčia susimąstyti: „O ką tuomet apsirengti?“. Žurnalų puslapiai mirgėte mirga nuo spalvų, medžiagų ir formų įvairovės. Kad neapsisuktų galva nuėjus į artimiausią drabužių parduotuvę, nutarėme sužinoti, kaip profesionalai apibūdina šio pavasario tendencijas.
Su Vilniaus Dailės akademijos kostiumo dizaino katedros lektore, pripažinta Lietuvos dizainere ir „Mados Infekcijos“ senbuve Kristina Kruopienyte kalbėjomės ne tik apie šio sezono naujienas. Negalėjome praleisti progos sužinoti daugiau apie šią talentingą kūrėją.
Kodėl nutarėte tapti dizainere?
Konkrečios svajonės tapti dizainere neturėjau, nes net neįsivaizdavau, kad tokia specialybė egzistuoja. Pomėgis ir trauka dailės dalykams, lankyti būreliai suformavo savitą stilių, sustiprino estetinį skonį. Be abejo, didžiulę įtaką man padarė ir mano seneliai, kurie buvo siuvėjai. Kai dvyliktoje klasėje reikėjo apsispręsti, kur stoti, man nekilo abejonių, nes pasirinktieji mokslai nebuvo nei tikslieji, nei humanitariniai.
Jūsų kolekcijų pavadinimai itin originalūs, pavyzdžiui, „Musės“, „Pliurpologija“, o dabar „Projektas „Tobula“. Papasakokite plačiau apie šią paskutiniąją kolekciją, pristatytą „Mados Infekcijos“ festivalio metu.
Projektas „Tobula“ vertėtų sakyti kabutėse, nes ta kolekcija buvo skirta tiek vyrams, tiek moterims. Joje atskleidžiau dabartiniam pasauliui itin būdingą kūno kulto sureikšminimo problemą. Man patinka natūralus grožis ir kaip laikui bėgant keičiasi žmogaus kūno sudėjimas. Labai dažnai moterys ir vyrai bando save tobulinti, kas kartais darosi juokinga. Būtent šioje kolekcijoje aš supriešinau du skirtingus dalykus. Pagrindinės drabužių formos buvo raukšlėtos, krentančios, kokiu palaipsniui tampa ir žmogaus kūnas. Tačiau čia pat šias formas aš įspraudžiau į korsetus, diržus arba uždėjau detales, kurios buvo tarsi savotiškas priminimas, kad mes vis dažniau spraudžiamės į stereotipus. To nereikia daryti.
„Mados Infekcija“ buvo Jūsų karjeros lūžis gerąja prasme. Esate šio festivalio senbuvė, jame dalyvavote jau aštuonis kartus. Kokius įspūdžius, emocijas Jums palieka šis renginys?
Aš kiekvienais metais laukiu „Mados Infekcijos“. Man tai yra atspirties taškas, nes kitu atveju mes galbūt ir neprisiverstume sukurti kolekcijų, pamąstyti apie naujas detales, konstrukcijas. Kasdienybė įtraukia: nauji darbai, projektai, bendravimas su klientais, o kūrybai atsidėti reikia daug valios.
Kuo dešimtoji jubiliejinė „Mados Infekcija“ skyrėsi nuo ankstesnių?
Man ji skyrėsi tuo, jog aš vėl buvau viena. Prieš tai dvi kolekcijas mes sukūrėme kartu su kolega Egidijumi Sidaru, tad man ši infekcija buvo savotiškas savęs patikrinimas. Žinau, kad aš galiu kurti viena, nes anksčiau tą darydavau, bet kai buvome kartu su Egidijumi, mes vienas kitam darėme įtaką savo kūryba, o dabar, aišku, susidūriau su tokia situacija, kai nebeliko ko paklausti, ar viskas gerai (šypsosi).
Kūryba Jums – tai darbas ar malonumas?
Žinote, nebesuprantu. Iš tiesų tai ir darbas, ir malonumas. Nėra taip kad einu į darbą ir galvoju, kaip aš nenoriu ten eiti. Visada bėgi į darbą, ten atsisėdi ir kuri. Kartais net nežinai, kada baigi dirbti, nes dar grįžęs namo perverti žurnalus, knygas, susijusias su mada, jos istorija, internete pasižiūri naujoves ir net nesuvoki, kad gal kitu atveju čia vėl dirbi (šypsosi).
Ar Lietuvos mados pasaulyje jaučiama konkurencija tarp dizainerių?
Aš galvoju, kad vyresni dizaineriai gal ir jaučia, tačiau tai tik nuojauta. O tarp mūsų… Praėjusį savaitgalį vykusi „Mados inventorizacija“ buvo savotiškas patikrinimas. Didžioji dauguma „Mados Infekcijos“ dizainerių buvome šalia, bendravome su žmonėmis, pardavinėjome savo drabužius. Man atrodo, mes visi esame labai skirtingi. Ir mūsų yra mažai. Kol kas. Mes tokia „Mados Infekcijos“ grupė. Esame draugai. Visi iš tos pačios Dailės akademijos, tas pats „klanas“, nes ir studijų laikais kartu buvome, ir daug visokių nuotykių yra patirta per įvairius renginius. Dar egzistuoja ta draugiška pozicija. Tarkime, jeigu vienas turi savo nišą, tai į jo nišą jau nebesinori lįsti, ieškai savosios.
Kokia yra Jūsų niša?
Aš kartais susimąstau, kokia ta mano niša. Neturiu konkrečios, tačiau kiekvienais metais jos ieškau. Galų gale, kai pradedi daryti įvairius dalykus, tai net nebežinai. Aš nesiblaškau, bet man patinka viską išbandyti.
Pavasaris – tai ne tik gamtos, bet ir mados atgimimo laikas. Galbūt šis metų laikas Jus įkvepia kaip asmenybę, kūrėją?
Kadangi aš esu gimusi pavasarį, tai kiekvienais metais, kai jis baigiasi, jau pradedu laukti kito. Vasara, žiema kartais atsibosta, o pavasaris – niekada. Man atrodo, kad jis galėtų tęstis ištisus metus. Važiuodama į svečias šalis žiemos metu, kuriose jau būna pavasaris, stengiuosi jį anksčiau pajausti. Šiuo metų laiku aš jaučiuosi atgijusi. Man atrodo, kūrėjui labai svarbi šviesa, dienos ilgumas. Man taip pat to reikia.
Suformuluokite žodžio „tendencija“ apibrėžimą.
Tendecija – tai vienas iš mados verslo mechanizmo varžtelių, sukuriamas tam, kad dizaineriai galėtų parduoti savo drabužėlius.
Ar galėtumėte išskirti kelias šio pavasario tendencijas?
Kai dizainerio paklausia, kokios yra šio sezono tendencijos, ne visi dizaineriai būna labai patenkinti, atsakydami į šį klausimą, nes dažnai mes irgi jų nežinome. Visi savo darbuose, kūryboje ieškome kažko unikalaus, ko dar niekas nedarė, ko dar niekas nepristatė. Jaunam žmogui, ieškančiam savo stiliaus, patartina atsižvelgti į šių dienų siluetus bei formas, derinti skirtingų stilių variantus, spalvas. Tai labai individualu, nes stiliaus pajautimas ir spalvinė klausa yra ugdomi. Galų gale reikėtų peržiūrėti žurnalus ar gatvės mados tendencijas. Dabar yra daug universalių internetinių portalų, kuriuose publikuojamos nuotraukos, pavyzdžiui, iš Londono ar Paryžiaus gatvių. Sakyčiau, daugelio dizainerių įkvėpimo šaltinis yra tie žmonės, kurie ne aklai seka tendencijų iš mados žurnalų formules, o nesibaimina eksperimentuoti ir yra drąsūs. Galima stebėti šiuos naujuosius „mados diktatorius“ ir kažką pritaikyti sau.
Aš galiu išskirti, kas šiemet atsirado ir atgimė. Pavyzdžiui, prasidėjo militaristinio stiliaus pavasaris. Įvairūs siluetai, priemaišos, detalės, grįžimas į kaimą, „Lolitos“ įvaizdis, minimalizmas. Atsirado fusion stilius, išryškėjo ateities mados interpretacijos bei vizijos.
Trumpų „mono“ interviu kampas:
Vidmina Stasiulytė (dizainerė)
Man pavasaris – tai pats geriausias metų laikas. Viskas atgimsta, atsinaujina tuo pačiu ir spinta, ir garderobas. Šis pavasaris man išties ypatingas, nes sukūriau savo kolekciją „Fast Forward“, su kuria debiutavau „Mados Infekcijoje“. Trumpa kolekcijos idėja yra ta, jog pradžia yra lygi pabaigai. Pradėjau viską kurti nuo drabužių lekalų, jais ir baigiau. Siuvinėjau, sukūriau savitas konstrukcijas. Toks darbingas mano pavasaris (šypsosi).
Kalbant apie tendencijas, aš manau, jog jos turi žmogui tikti. Sakyčiau, pats žmogus turėtų jausti savo stilių, ieškoti originalaus rūbo, savitos išraiškos, kuri derėtų ir su jo charakteriu, ir su išore, kad nebūtų kontrasto, o vyrautų harmonija. Jeigu kalbant konkrečiai, kas bus madinga, tai originalios konstrukcijos, metalo prieskonis ir įdomios formos.
Vitalis Čepkauskas (skulptorius, juvelyras, dizaineris, dailininkas simbolistas)
Pavasaris man yra simbolinis metų laikas. Mane įkvepia žmonės, aplinka, gamta, kas man yra artimiau ir svarbiau. Pats laikas yra ne mūsų, žmonių, valioje. Laikas – tai gyvenimas, o įkvėpimo šaltiniai – vertybės.
Manau, jog tendencijų aš nekuriu. Kodėl? Aš nekuriu komercinių dalykų, o tiesiog darau tai, kas man rūpi, kas man yra svarbu šiuo metu. Tendencijas kuria prekybininkai, siekiantys kažką užfiksuoti. Aš nieko nefiksuoju, esu demokratiškas (juokiasi). Jei galiu tai atskleisti, jaučiuosi labai gerai.
Dalyvaudamas „Mados Infekcijoje” džiaugiausi, kad visi dizaineriai buvo kartu ir vienas kitą palaikė. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, visi buvo labai draugiški ir pasistengė iš širdies, nežiūrint į finansinius reikalus. Man labai svarbi pati „Mados Infekcijos“ renginio idėja, skaičiuojanti jau dešimtus metus. Tai perspektyvus ir ženklus postūmis į priekį. Mano manymu, vienaip ar kitaip, šis festivalis ateityje gyvuos.
Autorės nuotraukos