Aukštasis mokslas Lietuvoje skirtas tik išrinktiesiems?

Ekonomikos ekspertai Romas Lazutka ir Aušra Maldeikienė mano, kad reikia radikaliai keisti dabartinę aukštojo mokslo sistemą. Evgenios Levin ir „Pinigų kartos“ nuotr.
Ekonomikos ekspertai Romas Lazutka ir Aušra Maldeikienė mano, kad reikia radikaliai keisti dabartinę aukštojo mokslo sistemą. Evgenios Levin ir „Pinigų kartos“ nuotr.

Gegužę Švietimo ir mokslo ministerija pateikė Seimui svarstyti naujas Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kurios pakeistų stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką. Jomis siekiama nustatyti minimalų stojamąjį konkursinį balą, kurio nepasiekę kandidatai negalės patekti į aukštąsias mokyklas. Tokiu būdu stojimo metu ir toliau būtų atsižvelgiama tik į būsimojo studento mokslo pasiekimus.

Tiesa, pataisos neišspręstų kitos problemos – studijų krepšelius ir toliau gaus tik gerai egzaminus išlaikę jaunuoliai, o moksleiviai, kuriems egzaminų sesijos metu nepasisekė sužibėti, turės tenkintis mokama specialybės vieta arba atsisakyti galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą.

Su „Universiteto žurnalistu“ apie šį interesų konfliktą kalbasi ekonomikos ekspertai Romas Lazutka ir Aušra Maldeikienė.

Ar priimant studentus į aukštąsias mokyklas reiktų atsižvelgti į jų socialinę ir ekonominę būklę?

TAIP NE

VU Filosofijos fakulteto dėstytojas, dr. prof. Romas Lazutka:

VU Ekonometrinės analizės katedros dėstytoja, dr. doc. Aušra Maldeikienė:

„Pirmiausia, kiekvienas moksleivis galėtų turėti vienodas galimybes pasirengti valstybiniams arba stojamiesiems į universitetą egzaminams. Vaikams jau darželyje užprogramuojamos nevienodos galimybės suaugus siekti aukštojo mokslo. Talentai pradeda nubyrėti vos gimę nepalankioje aplinkoje – jei šeimoje jų ugdymas apleidžiamas, jiems nelabai sekasi mokykloje, o tuomet net prilipdoma etiketė kaip darančiųjų neigiamą poveikį turtingų tėvų vaikams. Kainos už studijas turėtų būti vienodos, nes reikia padengti studijų išlaidas. Jos neturi sukurti barjerų studijoms. Šiandien dėl šeimos ir vidurinio mokslo politikos spragų, į didelę dalį valstybės finansuojamų vietų įstoja sėkmingų ir neskurstančių šeimų vaikai. Nors už juos pajėgtų sumokėti tėvai. Žinoma, be didelio džiaugsmo. Kitų galimybės studijuoti priklausytų nuo paskolų sistemos. Todėl, vienodų galimybių požiūriu, Lietuvoje sunkiai įsivaizduojamas kitoks nei visiško studijų finansavimo iš valstybės biudžeto modelis. Nereikėtų pavydėti, kad pasiturinčių tėvų vaikai studijuos nemokamai. Tas „nemokamai“ reikštų didesnius mokesčius valstybei ir tėvų kartai. Taip pat dabartiniams studentams ateityje, kai jie dėl savo išsilavinimo daugiau uždirbs. Nuo didesnio uždarbio daugiau sumokama valstybei.“

„Turi būti tik vienas kriterijus — studento gebėjimas mokytis. Tiesa, tai reiškia, kad daugiau nei pusė dabartinių studentų niekada neturėtų peržengti jokios aukštosios mokyklos slenksčio. Reikia radikaliai mažinti studentų skaičių. Jų neturi būti daugiau, nei realiai yra Lietuvoje žmonių pajėgių dirbti kokybiškai akademinį darbą. Šiandien problema ne ta, kad kažkas neturi galimybių studijuoti. Realiai visi, kurie gerai mokosi ir taip studijuoja nemokamai. Normalių studentų yra gerokai mažiau, nei dabar skiriama krepšelių. Kokios bėdos? Kodėl studentai mūsų dėstytojų sąskaita turi gauti diplomus (mums už darbą mokama juokingai mažai), o vėliau gerų studentų diplomai devalvuojami, nes tokius pat turi ir visokie „balvonai“. Tai yra valstybės tragedija. Net dabar Lietuva nemokamai studijas finansuoja didesniam kiekiui studentų, nei realiai yra studentų, gebančių studijuoti, ir dėstytojų, gebančių juos mokyti. Jei visas aukštasis mokslas būtų apmokestinimas, nepaliekama valstybės finansuojamų vietų, padėtis nesikeistų. Ir toliau klestėtų diplomų pirkimas ir idiotiškų aukštųjų mokyklų dauginimasis.“

Patalpinta: Rašiniai