Marijampolėje pakartotas istorinis vėliavos pakėlimas
1989 m. kovo 11-ąją dieną Suvalkijos sostinės gyventojai buvo kviečiami balsuoti, kokiu pavadinimu jie norėtų vadinti savo miestą − Kapsuku ar Marijampole. 1990 m. kovo 11-ąją jie, kaip ir visa Lietuva, sužinojo esantys nepriklausomos valstybės piliečiai. 2010 m. tą pačią dieną marijampoliečiai minėjo nepriklausomos valstybės dvidešimtmetį.
Trispalve siekta vėl suvienyti žmones
Svarbiausiu šventės Marijampolėje akcentu tapo virš miesto pašto iškelta Lietuvos vėliava. Ši ceremonija pirmą kartą įvyko 1988 m. spalio 30-ąją dieną Lietuvai dar esant Tarybų Sąjungos dalimi. Pedagogas Vytautas Viliūnas tą dieną sakė kalbą tūkstantinei miniai, susirinkusiai į J. Basanavičiaus aikštę, tuomet dar vadintą K. Požėlos. Jis mikrofoną gavo ir švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, tiesa, žmonių buvo kur kas mažiau. „Kas įvyko? Kodėl neplevėsuoja trispalvės?“, − klausė jis. Būtent todėl, norėdami įkvėpti tų laikų ryžto ir vienybės, nepriklausomybės dvidešimtmečio proga organizatoriai nutarė pakartoti vėliavos pakėlimą. Žinoma, aplinkybės skyrėsi. Tada toks poelgis buvo drąsus: tai buvo didelė vėliava užkelta ant vieno svarbiausių miesto pastatų, o šiais laikais trispalvė − reprezentacinis valdiškų įstaigų atributas. Valdžia ir valstybė yra artimos sąvokos, tačiau V. Viliūnas ragino suvokti esminį skirtumą tarp jų. „Lietuva, tai − ne besikeičianti valdžia. Valdžia gali keistis, bet Lietuva išliks“, − sakė jis.
Ant pašto stogo kilo vėliava
Renginyje prieš 22 metus dalyvavęs Paulius Uleckas, dabar einantis Lietuvos vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje pareigas, į kelis šimtus žmonių kreipėsi „broliai ir seserys“. Atsižvelgdamas į šiandienines nuotaikas, jis ragino piliečius mažiau verkšlenti ir daugiau veikti patiems, nes įrankiai yra duoti. „Demokratija, rinkimai, žodžio laisvė yra jūsų įrankiai. Naudokitės jais“, − į susirinkusiuosius kreipėsi P. Uleckas. Jis pakomentavo ir kartais pasigirstančius svarstymus, kad Lietuvai reikėtų stiprios, į vienas rankas sutelktos valdžios. „Dar ir dabar pasigirsta klausimų, kaip galėjo atsitikti, jog Lietuva atsidūrė Sovietų sąjungos sudėtyje. Istorija kartojasi“. Politikas pasvarstė, jog tarpukariu Lietuva, nors ir turėjusi kariuomenę, nesiryžo pasipriešinti ir tapo Tarybų sąjungos dalimi. Galbūt tai buvo pasekmė, jog visuomenė pakluso tvirtai rankai, o ne naudojosi demokratijos tradicijomis. „Šiandien turime demokratiją − taigi ir teisę pasirinkti, stipresnės ar silpnesnės rankos norime“, − kalbėjo P. Uleckas.
Grojant orkestrui iš kariškių rankų buvo perimta Lietuvos vėliava, iki tol saugota miesto kraštotyros muziejuje. Skambant Lietuvos himnui, ją kėlė tie patys žmonės kaip ir prieš 22 metus: minėtasis P. Uleckas, tada dirbęs vienoje miesto gamyklų, Ričardas Dambauskas ir Tomas Karalius, tada buvę studentais pirmakursiais ir Romas Matiukas, tuomet dar besimokęs vienoje miesto vidurinių.
Kultūros centre − jaunimo kolektyvai
Mažas vėliavėles rankose turėjo daugelis susirinkusiųjų į šventę. Jas dalijo grupė jaunuolių, raginusių palaikyti partijos „Tvarka ir teisingumas“ vykdomą akciją prieš vyriausybės planus ilginti pensinį amžių. Pasiūlymas sulaukė susidomėjimo, ypač tarp gaunančių pensijas ir artėjančių prie šios ribos. Tokia pat grupelė pasitiko ir einančius nuo pašto kultūros centro link, kuriame vyko šventinis koncertas „Šalis ta Lietuva…“. Jis sulaukė didelio susidomėjimo, aštuonių šimtų vietų salėje atsisėsti nebuvo kur, daug žmonių stovėjo praėjimuose, ant laiptų.
Miestelėnus sveikinęs Seimo narys Algis Rimas, pastaruosiuose rinkimuose išrinktas vienmandatėje Marijampolės apygardoje, tautą prilygino medžiui, teigdamas, jog tauta be praeities − tarsi medis be šaknų. Miestui politikas šia proga įteikė dovaną − Kovo 11-osios akto kopiją. Jis taip pat „už įvairiapusį požiūrį į žurnalistiką“ įteikė padėkos raštą Žurnalistų sąjungos narei Nijolei Linionienei, rašančiai vietiniame laikraštyje „Suvalkietis“.
Po jo kalbėjęs miesto savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Stankevičius sakė jaučiantis tam tikrą konfrontaciją tarp miesto gyventojų ir valdžios. „Kai kurie savivaldybę vadina baimės ir neapykantos kalve, o vadovus despotais“, − sakė jis. Pavaduotojas sakė, jog šis dvidešimtmetis turėjo padėti pažinti negeroves, todėl dabar reikėtų judėti toliau link supratimo ir bendro darbo. Nusipelniusiems miestiečiams jis įteikė padėkos raštus.
Po oficialių kalbų prasidėjo koncertas, kuriame pasirodė įvairūs kolektyvai nuo pačių mažiausių choristų, dar lankančių darželius iki abiturientų. Didžiausius publikos aplodismentus pelnė vienos televizijos šou dalyvaujantis „Mėlynasis Marijampolės choras“, savo sėkmingais pasirodymais suvienijęs marijampoliečius ir suteikęs dar vieną galimybę didžiuotis savo miestu.