Ką teisdama pasiekia visuomenė?

Modernioje visuomenėje nebėra inkvizicijos. Ji pažengė taip toli, jog žmonių daugiau niekas nebekabina ant kuolų, nebedegina ant laužų, nemeta į vandenį surištomis rankomis. Ir vis dėlto, kad ir kokie manome  esą išsilavinę ir supratingi, visi turime potraukį teisti, nežinodami faktų – vykdyti linčo teismą. Taip šiuolaikinėje visuomenėje reiškiame savo poziciją, taip vyksta žmonių teismai. Civilizuotai, sakytume, prisiminkime Viduramžius – paskandintas žmogus jau nebeturėdavo, ko prarasti. O kaip yra su žmogumi, kuriam surengta vieša egzekucija socialinėse medijose? Kaip toliau gyvena individai, iš kurių pasityčiojama? Visgi kartais visuomenės linčas atlieka darbą, kurį privalėjo padaryti, bet nepadarė atsakingi asmenys. Tad gal kartais linčo teismas yra ne kenksmingas, o būtinas?

Mergina skaito Andriaus Tapino įrašą apie Rūtą Vanagaitę. Luko ALUZO nuotr.Mergina skaito Andriaus Tapino įrašą apie Rūtą Vanagaitę. Luko ALUZO nuotr.

Visuomenės teismas prasideda nekaltai. Užtenka viešo ar gerai žinomo žmogaus nuomonės, paskelbtos „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“ paskyroje, vieno straipsnio, kliudančio tam tikrą socialinę grupę ir štai, komentatorių karuselė įsisuka. Komentarų erdvė – puiki erdvė „išpilti“ ilgai kauptą purvą. Puikus  pavyzdys – Andriaus Užkalnio straipsnis, publikuotas „Delfi“ naujienų dienraštyje. „Išauginome apsiverkusių ir snarglėtų zyzlių kartą“. Šiame strapsnyje teigiama, jog didelė dalis jaunų žmonių yra „verktiniai. Egoistai. Zyzliai. Tinginiai.“ Ši publikacija suteikė puikią progą visiems, pritariantiems A. Užkalnio mintims ir ilgai kaupusiems nuoskaudas, pasisakyti, „koks blogas jaunimas“, „mano laikais taip nebuvo“. Neturint jokių svarių argumentų, faktų pradedama purvinais batais šokinėti ant jaunų žmonių – juk patogu nemąstyti ir populistiškai pritarti. Štai taip vyksta linčo teismas, nes kažkam kažkas „atrodė“ ar „pasirodė“.

Linčo teismas paliečia ne tik socialines grupes – taip pat sėkmingai jis gali teisti ir atskirus asmenis. Gerai, jei yra dvi barikadų pusės, tačiau kaip elgtis, jei karo lauke lieki vienas? Ką daryti suvokus, jog, ko gero, suklydai, tačiau pasitaisyti – jau per vėlu, nes esi kabinamas ant gėdos lentos visos Lietuvos akivaizdoje? Dar visai neseniai visose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse mirgėjo antraštės su Rūtos Vanagaitės vardu. Autorė, neįsigilinusi į kontekstą, paskelbė, jog partizanas Adolfas Ramanauskas – Vanagas, remiantis jos turimais duomenimis, bendradarbiavo su KGB. Toks pasisakymas daug kam nepraslydo pro ausis ir prasidėjo visuomenės teismas. „Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas parašė ne vieną ironišką, sarkastišką publikaciją, skirtą R. Vanagaitei, galiausiai paskelbė ultimatumą „Alma littera“ leidyklai: „Jeigu jiems viskas gerai ir jokios reakcijos iš „Alma littera“ pusės nebus, tada sakau labai aiškiai – gavę daug reklamos vienam autoriui, jūs praradote kitą autorių, nes mano knygų „Alma Littera“ daugiau neleis.“ Štai taip baigiasi talentingų, bet suklydusių žmonių karjera. Kai visuomenė pasmerkia ir pralaimi socialinių medijų karą, atsitiesti yra labai sunku, o kartais – neįmanoma. Bet klausimas lieka tas pats – ar verta teisti klydusį žmogų?

Kaip bebūtų, linčo teismas yra reikalingas visuomenėje, kurioje įstatymai neveikia taip, kaip turėtų arba nusistovėjusios moralinės normos prieštarauja etikai. Viena geriausių tokios visuomenės teismo apraiškų yra seksualinio priekabiavimo, prievartos, smurto bei agresijos prieš moteris, vaikus ir vyrus netoleravimas. Balandžio pradžioje nuskambėjo žymaus dainininko Egidijaus Dragūno, grupės SEL lyderio, seksistiškas ir agresyvus pasisakymas „Instagram“ platformoje, nukreiptas į tinklaraštininkę Simoną Burbaitę: „Baisu, kai bobos virsta vyrais! Boksininkė:))))) Kai pi****u viena, užmigtum amžiams:))))“ (kalba netaisyta – K. K.). Į tokį muzikanto pasisakymą buvo sureaguota žaibiškai – daug žinomų žmonių, viešosios nuomonės formuotojų tvirtino, jog tai nėra šmaikštu ar juokinga, o tokie pasisakymai nėra savaime suprantama norma. Grupę SEL paliko pritariančioji vokalistė, kuri prisipažino, jog šis įvykis tapo pretekstu išeiti, o radijo „Power Hit Radio“ programų direktorius Saulius Baniulis išėmė visas SEL dainas iš stoties grojaraščio, parodydamas, jog toks E. Dragūno poelgis – visiškai netoleruotinas. Taip teisdama visuomenė parodo, jog agresija nėra normalu. Jei jokios instancijos negali nubausti, tai puikiai padaryti gali visuomenė. Dažnai jos bausmės daug būna efektyvesnės nei skirtos teismo.

Socialinio teismo apraiškos būdai dažnai parodo visuomenėje vyraujančius stereotipus, vertybes ar net tradicijas. Žmonės, suvokdami save kaip pilietinės visuomenės dalį, ieško būdų reikšti savo nuomonę, diskutuoti, spręsti problemas. Deja, labai dažnai žmones skiria siena, dėl kurios nematomas kontekstas ar pilnas situacijos paveikslas. Būtent dėl to vyksta visuomenės teismai, smerkiami žmonės, socialinės grupės. Kita vertus, socialinis teismas kartais tampa vieninteliu ginklu kovojant prieš neteisybę, nes atsakingos institucijos prisiima stebėtojo vaidmenį ir ignoruoja problemas. Visuomenė privalo tarti „STOP, taip negalima“.

Patalpinta: Rašiniai