Kaip atpinti žiniasklaidos draugystės apyrankę. O gal nereikia?

Kevindooley (Flickr) nuotrauka

Nepaneigsi, o ir nebūtina neigti – tiek žurnalistika, tiek ryšiai su visuomene, tiek reklama supasi tame pačiame žiniasklaidos lopšyje. Šis šeimyninis lizdas toli gražu nėra ramus. Mamytė žiniasklaida atvirai deklaruoja: esu kuo tikriausias verslas. Su dvejais iš jos vaikučių viskas tvarkoje – jie atsigimė į mamytę.

Problema ta, kad trečioji neklaužada, vardu žurnalistika, protestuoja, blaškosi ir stūgauja, kad ją pagimdė viešasis interesas. Niekas jos negali priversti persigalvoti iki tol, kol… ima gurgti pilvas. Išalkusi žurnalistika aptyla ir sliūkina atgal į mamos bei brolių glėbį. Tačiau kiekvieną kartą taip elgiantis, ją ima kankinti sąžinės graužatis: „juk išduodu savo prigimtį…“

Atrodo, neeilinė šeimos dilema. Kaip ją išspręsti?

„LeŽuDi‘10“ surengtoje diskusijoje „Kas gins viešąjį interesą pavojingai susipinant žurnalistikai, ryšiams su visuomene ir reklamai?“ apie tai kalbėjo diskusijos dalyviai Lietuvos radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė, rinkodaros specialistas Audrius Savickas, Žurnalistikos instituto dėstytojas Mantas Martišius, komunikacijos agentūros „VRP | Hill & Knowlton“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus, žurnalo „Kelias“ redaktorius Rytas Staselis ir diskusijos vedėjas Rytis Juozapavičius.

Nors pokalbis puikiai mezgėsi ir buvo šiek tiek dialogo, pateiksiu kiekvieno iš pasisakiusiųjų poziciją atspindinčias mintis atskirai.

Kas paklaus, ar reikia daugiau cukraus kavoje

Rytis Juozapavičius pradėjo nuo to, jog visada geriausia atverti kortas: pasakyti, kas esi ir ko sieki. Todėl diskusijos vedėjas pasakė, kur dirba ir iš ko gauna pajamas: „Didžioji mano dalis pajamų yra iš konsultavimo kompanijos „Franklin Covey“, nors aš turiu daugybę kitų pareigų. Taip pat aš esu pareigūnas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys.“

Remdamasis žiniasklaidos teoretikais, R. Juozapavičius pasiūlė diskusijos darbotvarkę: pasižiūrėti į žurnalistikos, ryšių su visuomene ir reklamos santykį su visuomenės interesu per septynis žiniasklaidai keliamus uždavinius:

„Prižiūrėti socialinę bei politinę aplinką, pranešti apie pasikeitimus, kurie gali turėti teigiamos arba neigiamos įtakos piliečiams. Tai reiškia surinkti informaciją.
Nustatyti prasmingą visuomenės diskusijų darbotvarkę. Kad visuomenė negaištumėme laiko.
Suteikti tribūną piliečiams, politikams bei interesų grupėms, kad galėtų išsakyti savo požiūrį ar apsiginti. Taigi ar pasitarnauja žurnalistai tam? Ar kartais jie parklumpa ir tada padeda ryšiai su visuomene?
Palengvinti įvairių nuomonių dialogą, – kartais ir tarp valdžios pareigūnų bei visuomenės atstovų. Habermasas ir įsivaizdavo žiniasklaidos misiją – būti moderatoriumi. Tai reiškia, kad aitros nepaimtų viršaus, o sveikas protas dominuotų.
Versti pareigūnus atsiskaityti už tai, kaip jie panaudoja savo galias. Padėti prižiūrėti valdžią.
Šviesti piliečius, skatinti juos mokytis, rinktis ir įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
Iš principo priešintis bet kokiems išorinių jėgų bandymams paveikti jos nepriklausomumą.“

Deleguoti atsakomybę ne Tomkui, o sau

Rytas Staselis sakė, kad „draugystės apyrankės“ problema yra šiek tiek pasenusi. Klausimas, kuris jau tapo neišvengiamas: ar žurnalistų laukia dinozaurų likimas?

Daugiau nei dvidešimties metų patirtį turintis žurnalistas taip pat pabrėžė, kad už tai, kas vyksta žiniasklaidoje, atsakingi esame tik mes patys.

Rytas Staselis

Duokit kraujo ir žaidimų, koks dar visuomenės interesas

Rinkodaros specialistas Audrius Savickas išsakė nuomonę, kad žiniasklaida duoda tai, ko reikalauja auditorija: truputį žaidimų, truputį kraujo, truputį pedofilų ir t.t. Taip Vilniaus universiteto žurnalistikos absolventas sakė baisiai nepavydintis žurnalistams, kurie priversti šokti pliaukšint interesų gupių botagui. Pasak jo, tai, ką dabar matome žiniasklaidoje, kelia visišką nusivylimą.

Vėliau diskusijos dalyvis prisiminė kitą diskusiją su dėstytoju Romu Sakadolskiu apie tai, ar žurnalistas gali valgyti kokios nors kompanijos apmokėtus pietus. Atsakymas yra taip, nes…

Audrius Savickas

Baikit juokus, ji gyva!

Žurnalistikos instituto dėstytojas Mantas Martišius sakė, kad dar ne laikas ruoštis žiniasklaidos laidotuvėms. Ji gyva ir, galima sakyti, apysveikė. O jei labai susirgtų, geriausias antibiotikas – skaidrumas ir atviras pasakymas, kuri pusė ar požiūris jai mielesnis.

Mantas Martišius

Vaikai nori būti žurnalistais, o ne „piarščikais“…

Pasak komunikacijos specialisto Mykolo Katkaus, žurnalistikai visiškai nebūtina lipti iš verslo ratų. Priešingai – uždirbti ne tik duonai, bet ir sviestui padės tik kokybiškas produktas. Pavyzdžiui, kol 24/7 naujienų žiniasklaida dėmesio gauna vis mažiau, „Economist“ su sunkiąja turinio artilerija ir toliau augina tiražus.

M. Katkus sakė mylintis savo profesiją. Bet jos neįdealizavo: švelniai provokuojamas R. Juozapavičiaus, mintį, kad ryšiai su visuomene gali ginti viešąjį interesą pavadino „bedieviška“.

Mykolas Katkus

Reikia tik daugiau ambicijų ir solidarumo

Kad suprastumėte paskutinę M. Katkaus mintį apie visuomenės apmokamus žurnalistinius tyrimus Žurnalistikos institute, išklausykite, ką sakė Lietuvos radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė.

Pirma, nors draugystės apyrankė, jungianti žurnalistiką, ryšius su visuomene ir reklamą, labai graži, bet vis dėlto reikia išeiti iš uždaro rato ir apsilankyti paraštėse, kuriose gyvena didžioji visuomenės dalis.

Antra, reikėtų keisti žurnalistų parengimą: žurnalistikos mokyklose koncentruotis ne į „kaip“, o į „kas“, t. y. ne į informacijos perdavimo būdą, o turinį, taigi ir į viešąjį interesą.

Audra Čepkauskaitė

Diskusiją stebėjo Žurnalistikos instituto direktorius profesorius Žygintas Pečiulis, todėl jis turėjo progą atsakyti:

Žygintas Pečiulis

Pabaigai – keletas vedėjo R. Juozapavičiaus optimistiškų apibendrinimų ir vienas pamokantis atvejis iš praėjusio gyvenimo etapo, kai jis dirbo diskusijų laidos vedėju televizijoje.

Rytis Juozapavičius

Patalpinta: Rašiniai