Greita reakcija privaloma

Internetinio tinklaraščio „15min.lt“ vyriausiasis redaktorius Žilvinas Pekarskas tikina, kad svarbiausios naujienų portalo žurnalisto savybės – greitis ir interaktyvumas. Taip pat reikia mokėti ne tik gerai rašyti, bet ir filmuoti, fotografuoti, naudotis įvairiomis kompiuterinėmis programomis.

„Interneto žurnalisto, skirtingai nuo kitų žiniasklaidos sričių, darbas niekada nesibaigia. Darbas prie vieno straipsnio, jo vystymas, tobulinimas neturi pabaigos: priskiriami susiję straipsniai, naudingos nuorodos, žymos, vaizdo medžiaga“, – apie interneto specifiką pasakoja Ž. Pekarskas.

Pasak „15min.lt“ redaktoriaus, žurnalistikos diplomas dirbant nėra būtinas: redakcijoje dirba baigusieji ir menotyros, ir filologijos studijas, o dalis dar tik mokosi. Už aukštąjį išsilavinimą žurnalistui svarbiau asmeninės savybės ir greita orientacija visose situacijose: „Rašyti gali dauguma, o aktualizuoti informaciją ir ją pateikti suprantamai – čia jau reikia talento.“

Ž. Pekarskas iki šiol atsimena savo darbo pradžią: „Operos solistė Sigutė Stonytė prieš interviu paklausė, koks mano muzikinis išsilavinimas. Neva, jei aš be tokio išsilavinimo, ji nenori kalbėti. Atsakiau, kad už mano buto sienos gyveno operos primadona Irena Milkevičiūtė, taigi visas arijas moku mintinai.“

Jauniems žurnalistams reikia pralaužti ledus, užsitarnauti gerą vardą. Tačiau iš bet kokios situacijos rasti išeitį greitai ir nedvejodami jie privalo jau pačioje savo žurnalistinės veiklos pradžioje. Antraip, darbas redakcijoje – ne jam.

Be profesinių ambicijų į darbą nepriima

Laikraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas mano, kad darbo redakcijoje vertas žurnalistas visų pirma turi pasižymėti tam tikromis asmeninėms savybėmis: principingumu, tolerancija, aktyvumu, smalsumu. Toks žmogus turi mėgti savo profesiją, žinoti auditoriją ir, žinoma, taisyklingai rašyti. Atrodo, nieko ypatingo. Tačiau pridūrus dar tai, kad jis turi išmanyti įvairiausias gyvenimo sritis, mokėti pateikti informaciją tiksliai ir kokybiškai, lengva nebeatrodo.

Tik visas šias savybes atitinkantį žurnalistą savo redakcijoje mato R. Barysas. Anot redaktoriaus, šiuo metu vis mažiau žmonių, kuriems profesinė ir asmeninė reputacija svarbiau už materialinius dalykus. Tačiau priimant į darbą, būtent reputacija yra vienas iš kriterijų.

Ne mažiau svarbus ir išsilavinimas. Jis nebūtinai turi būti žurnalistinis – tiesiog žmogus turi siekti savo srityje būti pats geriausias, visada norėti tobulėti. Tada ir auditorijai jis sugebės pateikti visą reikiamą informaciją.

Jauniems žurnalistams redaktorius siūlo kuo anksčiau „įsisukti“ į žurnalistinį darbą, būti toje aplinkoje, matyti, kaip dirba profesionalai ir mokytis kiekviename žingsnyje. Tada ir pačiam redaktoriui visada būsi po ranka, o atėjus laikui galėsi parodyti, ko esi vertas.

„Mano pirmoji praktika prasidėjo nuo netikėtos užduoties – nubėgti į parduotuvę alaus. Man pasisekė, kad vyresniam kolegai buvo nekantru kuo greičiau atkimšti atneštą butelį (matyt, studento akivaizdoje tai nelabai derėjo), nes jis nedelsdamas davė užduotį „važiuoti į objektą ir atvežti žinutę į numerį“, – prisiminimais dalijasi R. Barysas.

Ilgą laiką dirbdamas redaktoriumi, jis aiškiai įvardija pagrindinius jaunų žurnalistų trūkumus, kurie trukdo įsidarbinti – stokojama darbinių ambicijų ir aistros. Tai pastebėję darbdaviai nusivilia ir nebenori priimti jaunų žurnalistų. Patirties trūkumas pakiša koją bandant pritapti redakcijoje – per didelis greitis, griežta tvarka, negirdėtos temos išgąsdina naują žmogų, kartais net atbaido nuo žurnalistinės veiklos visam gyvenimui.

Išsilavinimas – labai svarbu

Nors abu redaktoriai teigia nereikalaujantys žurnalistikos diplomo, tačiau tvirtina, kad išsilavinimas labai svarbus. Jis turi aprėpti ir kultūrinę patirtį, ir kalbų mokėjimą, ir orientavimąsi viešojoje erdvėje.

Pasak Ž. Pekarsko, aukštojoje mokykloje žmogus gauna tik pamatus. O toliau kelią turi skintis pats ir gilinti žinias praktiškai. Dėstytojai gali perduoti visą savo patirtį ir žinias, tačiau kiek iš to gauna studentas – priklauso tik nuo jo paties.

Kalbų mokėjimas yra neatsiejamas gero žurnalisto bruožas. Jei žmogus nesugeba laisvai bendrauti nors viena užsienio kalba – darbo redakcijoje tikrai negaus. Ir ne tik todėl, kad negalės keliauti, kalbėtis su užsieniečiais. Daug svarbiau, kad nemokėdamas kalbos žurnalistas negalės semtis patirties iš kitų šalių žiniasklaidos, nebus įdomus. O tokio žmogaus nenorės nė viena redakcija.

Lietuvos radijo kultūros laidų redaktorė Jolanta Kryževičienė į darbą priimtų tik visapusiškai išsilavinusį žmogų. Jam turi būti įdomi ir svarbi ta sritis, kurią pasirinko. „Aukštojo mokslo diplomas yra reikalingas, nes tai suteikia išsilavinimą, be kurio neįsivaizduoju mąstančio žmogaus“, – sako J. Kryževičienė. Taip pat labai svarbu, kad pretendentas į radijo žurnalisto vietą mokėtų raiškiai kalbėti, taisyklingai kirčiuoti ir „nemekentų“ prieš mikrofoną.

J. Kryževičienė pasakoja, kad pradėjus dirbti redakcijoje, jai labiausiai trūko patyrusio žurnalisto, kuris išanalizuotų kiekvieną darbą „paraidžiui“ ir pasakytų, kas buvo gerai, o kas – blogai: „Aš neturėjau redakcijoje tokio žmogaus (susilaukdavau daugiau pagyrų, o ne motyvuotos kritikos),  literatūros taip pat buvo mažai. Todėl praradau daug brangaus laiko, kol pati supratau daugybę dalykų. Kartais tai kainuodavo ir daug nervų, įtampos ir valios pastangų.“

Visi redaktoriai pritaria, kad baigus universitetą – darbas tik prasideda. Gavęs diplomą žurnalistas turi būti pasirengęs mokytis toliau, vis atrasdamas kažką svarbaus. O redaktoriai priima į darbą tik tuos, kurie sugeba įrodyti, kad to verti.

Susiję