Bandė prisitaikyti

Monografijoje „Lietuva 1940-1990” rašoma, kad socialistinės ekonomikos sąlygomis žmonės stengėsi susikurti pakenčiamą gyvenimą. Valstybė mokėjo menkus atlyginimus, tad iš fabrikų buvo išnešama pagaminta produkcija, iš kolūkių – pašarai, iš  sandėlių – prekės, o įstaigose imami kyšiai.  „Blato“ ( produktai, gaunami per pažįstamus) ryšiai driekėsi nuo valdžios viršūnių iki jų pavaldinių – tik taip buvo galima lengviau gauti paskyrą (pavyzdžiui, statybinėms medžiagoms ar  kombainui), įsigyti deficitinę prekę ar sutvarkyti rūpimą reikalą. Konformistinė laikysena, pridengianti nelegalų biznį, kyšininkavimą ir karjeros siekimą, įsigalėjo kaip  elgesio norma.

Balti pyragai – tik per rinkimus

Anksčiau apelsinų ir mandarinų galėdavai pamatyti tik prieš didžiąsias šventes. Laimei, per rinkimus pavykdavo gauti šio to geresnio, pavyzdžiui, balto pyrago. Pasak Konstancijos Danutės Jurkevičienės (tuo metu ji dirbo siuvyklos  „Lelija“ Utenos filiale, vėliau perėjo dirbti į „Utenos trikotažą“), jeigu negyvenai sostinėje, apie bananus ir ananasus galėdavai tik pasvajoti. Arba paprašyti pažįstamų, kurie važiuodavo į ekskursijas. Daugpilis, Vilnius, Sniečkus (dabartinis Visaginas) ir Maskva – geriausi miestai apsipirkti aštuntajame dešimtmetyje. Tiesa, ten irgi  daug ko stigo: šviežių agurkų, pomidorų, dešros,  kitų prekių.

Kaip prisimena moteris, kai kurie didieji fabrikai savo  šiltnamiuose  augindavo gėles ir daržoves. „Utenos trikotažas“ gvazdikus, tulpes, pomidorus ir agurkus parduodavo savo darbuotojams.

Norėdamas įsigyti automobilį, televizorių, šaldytuvą, virtuvės, svetainės ar  miegamojo komplektą, turėdavai rašyti prašymą. Deja, skirdavo ne visiems. Darbdaviai atsižvelgdavo į darbo rezultatus. Kartais tekdavo traukti burtus. Kai kas pasipelnydavo: nusipirkęs naują daiktą, jį   parduodavo  dvigubai brangiau. Spekuliacija?  Dabar tai vadinasi verslas.

Anot Zuzanos Dičmonienės, tuo metu buvusios „Utenos paukštyno“ darbuotojos, giminės iš Amerikos atsiųsdavo drabužių, avalynės arba čekių. Už čekius specialioje parduotuvėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, galėdavai įsigyti geresnės kokybės importinių prekių.

Pastatyti parduotuvę prireikdavo 5 metų

Kita vertus, parduotuvių ypač trūko. Kaip pasakoja Aldona, dirbusi Lietuvos TSR Prekybos ministerijos Kapitalinės statybos skyriuje, nebuvo ne tik naujų parduotuvių, bet ir sandėliavimo patalpų.

„Darydavome planus (penkmečio, metinius) ir juos pateikdavome tiesiai Maskvai, „Gosplanui“.  Tačiau net gavę rėmimą, jausdavome statybinių medžiagų, įrengimų deficitą. Darbai užsitęsdavo ir dėl to, jog trūko projektavimo specialistų“, – prisimena Aldona. Pavyzdžiui, Vilniuje  parduotuvę „Širvinta“ statė penkerius metus.

Privilegijos tik nomenklatūrininkams

Aštuntajame dešimtmetyje buvo tobulinama nomenklatūros privilegijų sistema. Nomenklatūrininkai (asmenys, kuriuos valdžia arba valdančioji partija iškėlė į vadovaujamuosius postus) galėdavo lengviau įsigyti įvairių materialinių gėrybių. Didesnėse transporto stotyse veikė vadinamieji deputatų kambariai, kuriais naudojosi   aukšti pareigūnai.

Greta privilegijuoto  nomenklatūros  sluoksnio buvo sukurta tik kariškiams taikoma lengvatų bei privilegijų sistema. Atsargos karininkai galėjo  bet kuriame Sovietų Sąjungos regione be eilės gauti butą, kelialapį į kurortą, greičiau įsivesdavo telefoną.

Bilietų stygius

Kokie šių dienų deficitai? Ne visi gavo nusipirkti bilietų į šiais metais Lietuvoje vyksiantį Europos krepšinio čempionatą, ypač į Lietuvos rinktinės rungtynes.  „Šešias valandas bandžiau prisijungti prie internetinio puslapio, visi bilietai į  norimas rungtynes buvo išpirkti. Iš pažįstamų nežinau nei vieno, kuris būtų nusipirkęs”, – pasakoja Vilniaus universiteto  studentė Julija Susčionovaitė.

Anot bilietų pardavimo paslaugų bendrovės „Tiketa“ atstovų, žmonės nekelia sąmyšio dėl bilietų trūkumo: „Didieji renginiai vyksta arenose, kuriose telpa per  10 tūkstančių  žmonių. Jei paklausa būna didesnė, kartais pavyksta  suplanuoti  papildomą  renginį, kaip kad buvo  su grupės „Metallica“ koncertu“.

Galima rasti svetur

Paklaustas, ar kurių nors mobiliųjų telefonų arba kompiuterių modelių neįmanoma gauti Lietuvoje, Vilniaus universiteto dėstytojas Džiugas Paršonis  sakė, kad nebent labai naujų produktų. Arba su  integruota  retesne  operacine sistema. Pavyzdžiui, telefonų su „Web OS“ (išmaniųjų mobiliųjų telefonų operacine sistema), kuriuos nebent  parsivežtume iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

„Susiklostė  situacija, kai į Lietuvą vežamos tik  masinio naudojimo prekės: operatorių subsidijuojami telefonai  arba itin gerai žinomų firmų kompiuteriai. Jei nori  išskirtinio – gali užsakyti ir laukti. Jei dar išskirtinesnio – telieka prašyti pažįstamų nupirkti užsienyje“, – kalbėjo D. Paršonis.

Lietuvoje taip pat trūksta kai kurių foto  prekių. Tarkim,  „Pentax“ fotoaparato objektyvą reikia siųstis net iš Japonijos arba užsisakyti  interneto parduotuvėje.

Perteklių naikina akcijos

Pasak prekybos tinklo „Maxima“ atstovės ryšiams su visuomene Olgos Malaškevičienės, dabar Lietuvoje deficito nėra – galima rasti įvairių prekių. Kai kurių  perteklius realizuojamas taikant nuolaidas ir akcijas. Paklausta, ar ekologiškos prekės  nėra deficitas, pašnekovė teigė, kad jos domina pirkėjus, tačiau vis dar vadinamos nišinėmis. Jos  privalo būti sertifikuotos, yra šiek tiek brangesnės, todėl   sunku užtikrinti platų jų asortimentą.

„Nuolatos stebime ekonominę padėtį ir vartotojų nuotaikas, periodiškai inicijuojame pirkėjų nuomonės bei lūkesčių tyrimus. Vadovaujantis šių tyrimų duomenimis, yra sudaromas prekių asortimentas, kuris keičiamas ir peržiūrimas tris   kartus per metus“, – teigė O. Malaškevičienė.

Susiję