Autostopas – malonumas ar sunkus darbas?

Keliaujant autostopu nuotykiai garantuoti. Sauliaus Bagdonavičiaus nuotr.

Neturite pakankamai pajamų leistis į kelionę po visą Europą, nes lėktuvų, traukinių bilietai per daug brangūs? Ar tiesiog norite puikiai praleisti laiką ir susipažinti su įvairiais žmonėmis? Visada galite rinktis kelionę autostopu! Daug žmonių Lietuvoje mano, jog keliauti pakeleivingomis mašinomis yra labai pavojinga. Pasiklausius tokiu būdu jau daug metų keliaujančių žmonių istorijų bei patirčių, šis stereotipas sumenkėja ir pasidaro visiškai bereikšmis.

Kodėl autostopas?

Jonas, nenorėjęs minėti savo pavardės, yra Kaune programuotoju dirbantis jaunuolis. Jis kiekvieną vasarą du mėnesius pakeleivingomis mašinomis keliauja po visą Europą. Jam toks keliavimo būdas yra priimtiniausias ir mieliausias, nes tai galimybė susitikti su įdomiais žmonėmis: „Sustoja visokie: narkomanai, buvę kaliniai, verslininkai, hipiai, modeliai, europarlamentarai. Žinoma, su narkomanais yra buvę daugiausia nuotykių, pavyzdžiui, vieni bandė degalinėje atsiskaityti dauginimo aparate atšviestais pinigais“.

Jonui keliavimas autostopu yra būdas pasiekti įvairiose šalyse esančius „skvotus“. Tai apleistos ir seniai nebenaudojamos patalpos, į kurias legaliai ar nelegaliai įsikrausto žmonės pagyventi. „Aš juos lankau dėl įvairios jų veiklos, nes ten dažniausiai yra ir koks nors „kultūros centras“, kur vyksta užsiėmimai, koncertai. Būna taip, kad koks nors draugas ar šiaip įdomūs žmonės gyvena, su kuriais lengva rasti bendrą kalbą“, – pasakojo Jonas.

Marius Dijokas, paklaustas, kuo užsiima gyvenime, neabejodamas atsakė: „Gyvenu!”. Vieną dieną jis gali būti Londone, kitą – Prancūzijoje esančiame Taize miestelyje, o po savaitės jau viešėti Meksikoje. Jam keliavimas autostopu yra būdas įgyvendinti savo planus, idėjas ir svajones, kai jos prasilenkia su realybe. Kartais šis keliavimo būdas Mariui tampa lyg sunkus darbas: „Dažnai žmonės keliauja pakeleivingomis mašinomis ne tik dėl to, kad ieško nuotykių, bet ir dėl to, jog neturi pakankamai pinigų. Ypač kai keliauji vienas, „užknisa“ bendrauti su panašaus tipo žmonėmis, todėl kartais tai tampa katorga.“. Tačiau dažnai Marius tiesiog ieško įdomybių gyvenime, nes keliaudamas autostopu tu nežinai, kur būsi po valandos ar po dienos, nežinai, gal kas iš pavežančiųjų tau pasiūlys nakvynę, o gal tu tiesiog sutiksi žmogų, su kuriuo yra labai gera bendrauti.

Gintarė Kaveckaitė mokosi Olandijoje, tačiau labai naivu tikėtis, kad ją galima ten rasti laisvu nuo mokslų laiku. Ji lyg paukštis, skraidantis po visą pasaulį ir ieškantis įvairių patirčių. „Keliauju autostopu dažniausiai dėl to, kad smagu! Taip gali nusigauti į įvairiausius pasaulio kampelius, sutikti be galo daug keistų, įdomių, įvairiapusiškų žmonių. Aš mėgstu keliauti įvairiais būdais, nebūtinai pakeleivingomis mašinomis. Žinoma, keliaujant šiuo būdu nuotykiai garantuoti. Todėl, jei tai viena iš tų kelionių, kurioje reikia laisvės pojūčio stovint kelyje ir naujų nuotykių – pirmyn į „trasą“!“. Didžiausias Gintarės nukeliautas atstumas autostopu yra 6000 kilometrų, tai buvo kelionė iš Kauno į Maroką ir atgal.

Jonas autostopu keliauja kiekvieną vasarą. Dovilės Banytės nuotr.

Įdomūs atsitikimai kelyje

Nuotykiai keliaujant autostopu yra labai dažnas dalykas. Jonas to taip pat nėra išvengęs. „Vienąsyk keliaujant iš Italijos į Slovėniją dvi savaites be sustojimo lijo ir neturejau nei vieno sauso daikto. Kitąsyk tris dienas su draugu negalėjome išvažiuoti iš Berlyno. Tuo metu šiame mieste vyko meilės paradas, todėl visi tik atvažinėjo. Galiausiai po trijų dienų mus paėmė du homoseksualai, kurie pavežė maždaug 900 kilometrų jiems visai nepakeliui, nes praleido posūkį autostradoje ir nebuvo kur išsukti.“

Jonui, turbūt, labiausiai į atmintį įsirėžęs įvykis Lenkijoje. Vieną kartą jis su draugu įsėdo į du krovininius automobilius, kurie kirto Lenkiją, ir susitarė, kad juos paleis Vokietijos pasienyje. Važiuojant naktį pirmoji mašina, kurioje važiavo Jono draugas, pervažiavo ant kelio gulintį žmogų, o mašina, kurioje sedėjo Jonas, taip pat kliudė žmogų, nes tiesiog nespėjo sustabdyti. Po šio įvykio vaikinai tęsė kelionę, bet atmosfera buvo pasikeistusi. „Buvome labai susinervinę“, – sakė Jonas.

Mariui įsimintiniausia kelionė buvo Maroke, kai jis su trimis draugais nuskridęs į Marakešą šešiolika dienų keliavo pakeleivingomis mašinomis po visą šalį. Įdomu tai, kad nors visą laiką stabdė mašinas visi keturi, jiems buvo ganėtinai lengva. Kartą sustojo vilkikas su užimta vienintele sėdima vieta. Vairuotojas sukrovė jų daiktus į priekabą, o pačius keliautojus vargais negalais sutalpino į vairuotojo kabiną. „Maroke viskas buvo lengva ir sėkminga. Važiuojant pakeleivingomis mašinomis vairuotojai labai geranoriškai pasiūlydavo pernakvoti jų namuose. Vienas vairuotojas, sulaukęs mūsų teigiamo atsakymo į jo siūlymą, išsuko iš kelio ir tamsiu keliuku mus vežė apie penkis kilometrus neaišku kur. Atsikėlę ryte pamatėme, kad esame kažkur oazėje tarp palmių, gražiame namelyje“, – sakė Marius Dijokas. Vieną dieną vaikinus pavežėti sustojo Maroko UNICEF prezidentas su draugu. Jie turėjo keliautojus nugabenti netolimą atstumą, bet atsitiko taip, kad su tais žmonėmis Marius ir jo draugai praleido visas tris dienas, jie rodė jiems gražius kraštovaizdžius, suteikė nakvynę ir visapusiškai pasirūpino.

Gintarė, paklausta apie nuotykius kelyje, atsakė, kad jų yra buvę nesuskaičiuojamai daug: „Buvo taip, kad mus iš Ispanijos pavežėjo iki Portugalijos tiesiog aprodyti vieno gražaus miestuko pilies ir pavaišinti kava. Kartą apdovanojo turkiškais sijonais. Meksikoje mane vežėsi apžiūrėti karvių girdymo kalnuose, visiškai toli nuo civilizacijos. Kiti gyventojai aprodė piramides. O Gvatemaloje nuvežė apžiūrėti karštus krioklius,  paliko telefono numerį ir liepė skambint, jei nerasčiau autobuso atgal“. Kartą Ginatrę su drauge pavežėti sustojo truputį pamišęs senukas. Jis liepė keliautojoms sėstis ant galinės sėdynės, paklausė, ar jos turi dokumentus, ir liepė nekalbėti su policijos pareigūnais, jeigu jie norės kalbinti merginas. Vėliau paaiškėjo, jog jis taip elgėsi tik todėl, nes manė, kad mašinas stabdančius žmones pavežti yra draudžiama. Jo lengvas pamišimas pasirodė kelionės metu, kai jis įbruko keliautojoms savo namų adresą ir primygtinai reikalavo Lietuvoje surasti pagyvenusią moteriškę, kuri norėtų tapti jo susirašinėjimo drauge. Grįžusios į Lietuvą jos nusiuntė jam atviruką, o atsakymą gavo su jo prašymo pakartojimu.

Mariui Dijokui keliavimas autostopu kartais tampa katorga. Elzės Vy nuotr.

Aplinkinių reakcijos

Jonas pasakojo, jog su neigiamomis aplinkinių reakcijomis dėl jo pasirinkto keliavimo būdo yra susidūręs tik Lietuvoje. „Žmonės parodo viduriniuosius pirštus, sustoja, o paskui nuvažiuoja, rėkia ką nors pro atvirą langą. Vieną kartą esu matęs, kai į už manęs stovinčius ir mašinas stabdančius žmones iš pravažiuojančio automobilio metė jogurto indelį“. Marius sako, kad kai keturiasdešimtmetis, važiuodamas mašinoje vienas, pristabdo ir iškiša vidurinįjį pirštą, jam yra labai gaila. Tikriausiai ne dėl to, kad jį tokie gestai įžeidžia, bet dėl to, kad tokių žmonių apskritai Lietuvoje yra.

Gintarė pamini įvairias žmonių reakcijas. Vieni žavisi tuo, kokiu būdu ji keliauja, nes patys norėtų tai išbandyti, bet vis nesiryžta. Kiti stebisi, nes niekada nekeliavo autostopu ir nežada to daryt. Treti bara. Prie šios žmonių grupės ji įvardijo savo mamą.

Taip pat visi trys keliautojai užsimena, jog ne vieną kartą yra tekę susidurti su policija. Tačiau policijos pareigūnai beveik visose šalyse pasitaiko labai draugiški ir tiesiog pasiūlo pakeisti mašinų stabdymo vietą, nes ten, kur jie stovi, to daryti negalima. Nei vienas mano pašnekovas visų kelionių metu nėra gavęs baudos už stovėjimą draudžiamoje zonoje, visi policininkai apsiriboja įspėjimais, o kartais netgi paveža iki vietos, kur tai daryti leidžiama.

Ginatrė Kaveckaitė keliauja autostopu, nes tai nuotykis. Asmeninio archyvo nuotr.

Autostopo privalumai ir trūkumai

Gintarė sakė, jog jei ji turėtų pakankamai pinigų, rinktųsi komfortą ir keliavimą lėktuvais ar traukiniais. Tačiau, jei ji rastų sielos draugą, kuris pasiūlytų apkeliauti visą pasaulį pakeleivingomis mašinomis, nepaisant to, kiek laiko tai užtruktų – sutiktų. „Man lėktuvai, keltai, traukiniai – persikėlimo būdas iš vieno taško į kitą, o autostopas – tai nuotykis, iššūkis, laisvė. Žinoma, tik iki tam tikro gyvenimo tarpsnio, kol tai neatrodo beprotybė ir pavojus“, – pasakojo G. Kaveckaitė.

Marius teigė, jog keliavimas pakeleivingomis mašinomis suteikia galimybę pažvelgti į pasaulį drąsiau, atsikratyti nusistovėjusių stereotipų apie žmones ir, žinoma, susidurti akis į akį su nuotykiais. Didžiausias privalumas tas, jog gali įgyvendinti savo tikslus ir svajones neturėdamas daug pinigų. Taip pat M. Dijokas kaip privalumą įvardija, jog dažnai būna sugriauti tavo planai ir maršrutai, o tai į gyvenimą įneša įdomybių. Iš kitos pusės kartais Mariui nėra labai malonu, kai jis negali planuoti savo veiklos, nes nežino, per kiek laiko pavyks nusigauti iki kelionės tikslo. Keliavimas autostopu turi ir daugiau minusų (pavyzdžiui, kartais tenka daug laukti, kol sustos mašina, o ilgas stovėjimas vargina).

Keliavimas autostopu turi savų privalumų ir trūkumų. Kiekvienas žmogus turėtų juos įvertinti ir paklausti savęs, ko jis ieško ir ko tikisi iš kelionės. Visi trys mano pašnekovai įrodė, kad toks keliavimo būdas gali būti labai smagus, pilnas nuotykių ir patyrimų. Tačiau, tikriausiai, ne visiems tai yra priimtina ir malonu. Gyvenimas trumpas, reikia jame atrasti tai, kas džiugina ir teikia malonumą. Jonas, Marius ir Gintarė tai jau atrado!

Patalpinta: Rašiniai