Arūnas Valinskas gali būti drąsiai pakrikštytas „LeŽuDi“ intriga – jo paskaita prieštaringų komentarų sulaukė dar prieš renginį, o pasiklausyti susirinko ne tik žurnalistikos studentai, bet ir kameromis apsiginklavę televizijos darbuotojai. Rengiantis paskaitai tvyrojo nedidelė įtampa ir buvo kelis kartus tikslinamasi: jokios politikos.

Jos ir neprireikė. Pokalbio tema – žurnalistinė klausimo – kas buvo pirmas – višta ar kiaušinis – variacija. Iš ilgamečio televizijos prodiuserio ir laidų vedėjo norėjome sužinoti, ar vis dėlto rodoma tai, kas žiūrima, ar žiūrima tai, kas rodoma.

Atsakymo, tiesa, neišgirdome – A. Valinskas pasiūlė į jį atsakyti kiekvienam pačiam sau, o paskaitos metu pasakojo apie darbą televizijoje, negailėjo patarimų ir pamokymų studentams ir ne kartą pralinksmino susirinkusius šmaikščiomis mintimis:

„Moterys irgi dažosi – kaip ir televizijos laidos puošiasi. Kažkada ir kinas buvo laikomas bedvasiu, tuščiu dalyku. Visai kartai reikėjo išmirt, kol kinas tapo kasdienybe ir menu. Televizija irgi buvo laikoma bedvase, o kada nors gal bus laikoma menu. Blizgučiai yra poilsis, atgaiva sielai. Bet net blizgučiai turi būti profesionalūs“.

„Kvailiausias argumentas, kodėl mergina veržėsi į televiziją – noras pakliūti ant žurnalo viršelio. Pasakiau, kad bet kuris vedėjas dar pristatant laidą pakliūva ant viršelio, vadinasi, tikslas pasiektas – gali ir išeiti“.

„Vienas iš visuomenės sveikumo požymių – sugebėjimas pasišaipyti iš savęs. Jei per „auksinius svogūnus“ politikai būtų jautę, kad iš jų tyčiojamasi, nebūtume sulaukę svečiuose prezidentų ir aukštas pareigas užimančių politikų“.

„Žiūri „Sveikatos ABC“ – jautiesi sveikesnis, žiūri mankštą – jautiesi pasimankštinęs, žiūri „Teleloto“, kur kažkas laimėjo – jautiesi turtingesnis. Esu gavęs tokių laiškų: moteriškė nurodo adresą, nusipirkto bilieto skaičius ir prašo, kad būtent tokie iškristų – jai juk reikia pinigų. Kitą savaitę gaunu laišką su baisiausiu pasipiktinimu: klausykit, aš gi jums rašiau, ar jūs negavot? Skaičius atsiunčiau…“

„Žvaigždės, būdamos televizijos projekte, savaime nešviečia. Kartais gali iš puikiausių automobilio dalių nesurinkti net dviračio“.

„Jeigu jūs įsivaizduojat, kad negalit be televizijos, bet žinot, kad televizija be jūsų gali – nelįskit į ją“.

„Vienas Nacionalinės premijos laureatas sėdi televizijos projekte, nes jam patinka, kad jį pradėjo pažinti – ne po Nacionalinės premijos, o po televizijos projekto“.

„Televizijoje reikia plojimų. Jei čia būtų studija ir susirinktų tokia minia – užplotų. Bet būna, kad kartais neploja. Tai ką daryt – paimi iš kokio gero klasikinio koncerto plojimus, prisiderini, kad neaidėtų ir publika kad ploja, tai ploja…“

„Iš kur mes suprasdavome, kad į montažinę atėjęs žmogus yra nepatyręs: juokiasi iš to, kad atsukinėjant žmogus bėga atgal. Vadinasi, jaunas. O jeigu mėgsta daug kartų žiūrėti į save įraše, vadinasi, labai jaunas“.

„Pamatei, kad rodo „Vienas namuose“ ir žinai – Kalėdos“.

„Anksčiau mane turėdavo džiaugsmo arba nelaimės matyti vienu kanalu du arba tris kartus per savaitę. Kai nusprendžiau, kad televizijos karjera baigėsi, rodo visais kanalais, septynis kartus per savaitę. Skirtumas tik tas, kad anksčiau už tai mokėjo pinigus“.

Susiję