Artūras Šimonis apie tai, ko nemato žiūrovai
Artūras Šimonis
- 1998m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė savo pirmąją scenografiją Jono Vaitkaus režisuotam spektakliui „Stepančikovo Dvaras“.
- Scenografiją kūrė visuose profesionaliuose Lietuvos teatruose, išskyrus nacionalinį operos ir baleto teatrą.
- 2014-aisiais už scenografiją ir kostiumus (kartu su Vilija Šuklyte) operai vaikams „Makaronų opera" nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui.
- Auksiniam scenos kryžiui su kūrybine grupe nominuotas už spektaklių vaikams „Baltoji lopšinė“, „Dėdės Tito džiazas“, „Makaronų opera“ ir „Žydroji paukštė“ kūrimą.
Prieš dvidešimt metų, dar būdamas studentas Artūras Šimonis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrė savo pirmąją scenografiją. Per ilgametę savo darbo praktiką teatro dailininkas sukaupė didžiulę patirtį, o jo sukurtomis dekoracijomis ir kostiumais žiūrovai galėjo grožėtis beveik šimtame spektaklių įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose. Tačiau stebėdami vaidinimus retai susimąstome, kaip vyksta scenos dailininko darbo procesas, kiek pastangų reikalauja menkiausių detalių ar apšvietimo kūrimas ir kaip skurdžiai be jų atrodytų spektaklių veiksmas. Tad apie nematomą scenografo darbo pusę kalbamės su scenografu Artūru Šimoniu.
Scenografas A.Šimonis, Nacionalinis Kauno dramos teatras. Donato Stankevičiaus nuotr. – Teatro scenoje žiūrovai mato Jūsų kūrybos rezultatą. Kaip vyksta scenografo darbo procesas nuo pirminės idėjos iki spektaklio premjeros?
Pirmiausia kuriami eskizai, maketas, brėžiniai ir sudaroma sąmata. Tuomet prasideda medžiagų paieškos ir pirkimai, ilgas gamybos procesas ir priežiūra. Sukuriamas preliminarus montažas, vėliau jau galutinis jo variantas. Tada dar prisideda apšvietimo instaliacijos ir videomontažas. Prieš premjerą vyksta generalinė repeticija.
– Kaip atsiranda pirmieji scenografijos ir kostiumų eskizai?
Pirminė idėja dažniausiai kyla skaitant būsimo spektaklio medžiagą. Žanras visiškai nesvarbus. Tai gali būti pjesė, libretas, knyga – bet koks su spektakliu susijęs tekstas. Taip pat dažnai idėjos kyla klausantis muzikos, žiūrint filmą, ar keliaujant. Galutinis sprendimas realizavimui (materializavimui) priimamas aptariant idėjas kartu su režisieriumi ar choreografu.
– Kiek laiko trunka dekoracijų, kostiumų gamyba?
Paprastai dekoracijų ir kostiumų gamyba vidutiniškai trunka 2-4 mėnesius. Tačiau tai labai priklauso nuo būsimo spektaklio žanro, apimčių, finansų, scenografijos apimties, jos sudėtingumo, kostiumų kiekio, jų sudėtingumo ir t.t.
– Ar yra tekę atsisakyti turimos idėjos, keisti sumanymus dėl techninių galimybių stokos?
Seniau yra tekę, o dabar žinau kiekvieno teatro finansines, žmogiškas, technines galimybes ir jas įvertinu. Sprendimą pateikiu pagal adekvačią situaciją, dažnai aukodamas menines ambicijas.
– Kaip scenografinius sprendimus lemia spektaklių edvės?
Erdvė yra labai svarbi kuriant scenografiją. Jos apimtis ir techniniai parametrai turi itin didelę įtaką galutiniam sprendimui, erdviniui scenovaizdžio funkcionalumui. Ypač sunku, kai scenografiją turi pritaikyti „anoniminei” erdvei, t.y. gastroliniam spektaklio variantui.
– Gastroliniai spektakliai kaskart rodomi skirtingose scenose. Į ką svarbu atsižvelgti kuriant „keliaujančio“ teatro scenografiją?
Gastroliniuose spektakliuose scenografiją kaskart reikia pritaikyti prie naujos erdvės. Tad didžiausia problema tampa laikas. Reikia sukurti laiko atžvilgiu kokybišką dekoracijų ir šviesų montažą. Visad turime stacionarų pavyzdį ir jį pervežame į daugmaž panašią kito teatro sceną. Tačiau jei kuri „keliaujančią” scenografiją apskritai, iš anksto nenumatant jokios erdvės, svarbu atsižvelgti į šiek tiek kitokias aplinkybes. Turiu omenyje darbą su mažomis trupėmis, neturinčiomis savo erdvės, kurioje rodytų spektaklius. Tada turiu numatyti gerokai universalesnį ir, ko gero, minimalistinį sprendimą, kuris tiktų bet kokiai scenai ar erdvei. Tokiu atveju kiekvieną sykį tenka kurti iš dalies naują scenografinį sprendimą, prisitaikant prie esamos erdvinės situacijos.
– Koks yra šiuolaikinis Lietuvos teatras?
Šiuolaikinis Lietuvos teatras yra labai skirtingas ir įvairus. Greičiausiai, aš įvardinčiau jį kaip kontekstualų.
– Kokius skirtumus pastebite lygindamas Lietuvos ir kitų Europos šalių scenografų darbus?
Pagal scenovaizdžių stilistiką mes išoriškai tampame vis labiau panašūs. Neretai tai vyksta dėl polinkio kopijuoti. Tačiau vertinant turinį, skirtumai yra akivaizdūs. Manau, jog juos lemia tam tikros verybės, skirtingos kultūrinės, socialinės, estetinės ir kitos tradicijos.
– Esate sakęs, jog teatras yra gana vienadienis menas, o scenografija yra aktuali tik vienam vakarui. Pats scenografo darbas yra gana nepastovus: tenka keliauti po įvairius teatrus, kaskart dirbti su nauja kūrybine komanda. Kokie įgūdžiai ar būdo bruožai yra svarbūs šios profesijos atstovui?
Labai svarbu būti empatiškam ir įžvalgiam. Šios profesijos atstovui itin aktualus atsakomybės, valios, darbštumo, ryžto ir net asketizmo ugdymas. Reikia mokėti apginti savo nuomonę, kartu ir rasti kompromisus sudėtingose situacijose ar susiduriant su skirtingais požiūriais.
– Pastaruoju metu kuriate daug spektaklių vaikams. Kuo ypatinga šių spektaklių scenografija?
Ji atspindi mano tikrąjį „aš“.
– Kaip tai atsiskleidžia Jūsų darbuose? Turite daugiau laisvės vaizduotei, eksperimentams?
Taip, iš tiesų jaučiu didesnę laisvę, jaučiu daugiau oro. Galbūt dėl to, kad teatras vaikams pagrįstas žaidimu. Žaidimas ir gyvas kontaktas su žiūrovais suteikia maksimalios gyvybės. Ne visada tai pavyksta, ypač kuriant spektaklius suaugusiems. Tačiau ši siekiamybė visąlaik yra prioritetinė. Tiesiog aš pats įsivaizduoju save žaidžiantį. Vertinu, ar man būtų patrauklūs tokie personažai, kurių kostiumus kuriu, ar man būtų įdomi erdvė, kurią suformuoju dekoracijų, objektų, šviesų ir projekcijų pagalba. Per savo „žaidimą“ eskizuose bandau numatyti ateities žaidimą su konkrečiu žiūrovu scenoje. Ir tas žaidimas neturi būti kažkoks infantilus ar pramoginis.
– Ar jaudinatės per spektaklių, prie kurių kūrimo prisidėjote, premjeras?
Labai.
– Dažnai aktoriai turi svajonių vaidmenį, kurį norėtų suvaidinti; režisieriai – pjesę, kurią norėtų pastatyti. Ar Jūs taip pat turite svajonių spektaklį, kuriam norėtumėte sukurti scenografiją?
Žinoma. Labiausiai scenografiją norėčiau sukurti Viljamo Šekspyro dramai „Karalius Lyras“ ir Luiso Kerolo pasakai „Alisa Stebuklų šalyje“.
