Ričardas Doveika: „Reikšmingi įvykiai Lietuvoje sustiprino apsisprendimą dėl kunigystės“

R. Vilimo nuotrauka

Jau du dešimtmečius išbandymų bangomis ir nepailstamu kūrimu pulsuoja nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kovo 11-ąją kiekvienas patriotiškas lietuvis atsigręžia į rimtais sunkumais išraižytą šalies praeitį, taip pat ir į Dievą, nes tikriausiai be jo malonės ir palaikymo mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams būtų pristigę ryžto žengti tokį reikšmingą, rizikingą žingsnį – pasipriešinti priespaudai ir tapti nepriklausomais. „Prieš 20 metų, Kovo 11-ąją supratau, kad visa, ką darysiu ateityje, bus dėl visuotinio gėrio“, – teigė Ričardas Doveika, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas, maloniai sutikęs pakalbėti apie praeities įvykius, sustiprinusius apsisprendimą dėl kunigystės.

Kokia buvo Jūsų 1990-ųjų Kovo 11-oji?

Prieš 20 metų buvau Vilniaus katedroje, ten stebėjau tiesioginę Lietuvos Aukščiausios Tarybos posėdžio transliaciją per mažytį televizorių. Paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, šventovės kliautuose suvirpėjo jaunatviškas džiaugsmas. Toji akimirka virto dėkingumo malda Dievui. Tuo metu man buvo beveik šešiolika metų – tai juk pati paauglystė – todėl po šių reikšmingų įvykių mieliausia buvo, kaip ant sparnų sugrįžti į namus jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vykstant vakare namų link žmonių nuotaikos buvo įvairios: vieni labai džiaugėsi ir sveikindami glėbesčiavosi, o kiti, turiu galvoje kitataučius, kiek susigūžė ir tarsi galvojo: „Kas čia dabar bus? Ar kažkas į mus atsigręš: pradės skriausti ir įžūliai skaudinti?“ Vis dėlto buvo neapsakomas jausmas mieste kiekvieno lietuvio veide matyti patį gyviausią turtą.

Ar būdamas 15-metis Jūs įsivaizdavote save kursiantį šeimą?

Tokių minčių tikrai buvo. Juk kiekvienas jaunas žmogus praeina pirmosios draugystės, pasimatymo, įsimylėjimo etapą, buvo ir pirmasis bučinys. Kiek vėliau Vilniaus prekybos ir verslo mokykloje įgijau virėjo specialybę. Tuomet mąsčiau, jog galėčiau pasitarnauti žmonėms kurdamas tokį apčiuopiamąjį gėrį. Todėl šalia to visuomeniniai įvykiai, tėvų auklėjimas, gyvenimiška patirtis ir įvairios aplinkybės padėjo atrasti savą kelią.

Ar Kovo 11-osios įvykiai padėjo Jums tapti tuo, kuo esate dabar?

Ta diena buvo labai didelis postūmis į kunigystę. Kai tu supranti, jog šiandien už tavo nugaros atsistoja visa tautos istorija, kurioje nepriklausomybės laikotarpiai yra kuklesni už vergystę, laisvas oras tampa retenybe prieš prispaudėjo alsavimą į pakaušį. Kai už asmeninės nugaros stovi tavo senelių kapai Sibiro platybėse ir ten suguldytas visas kultūrinis, visuomeninis ir pats gražiausias tautos intelekto potencialas, tuomet tu iš tikrųjų pamatai, kokią atsakomybę nepriklausomybė uždeda ant tavo, kaip jauno žmogaus, pečių pateisinti ir pačiam sukurti istorinę atminti tiems, kas gyvens po tavęs.

Po Kovo 11-osios lydėjo kitų metų Sausio 13-osios įvykiai. Ta šventa branda tik dar labiau sustiprino apsisprendimą, kad mano teisingiausias kelias – tas, kuriame galėsiu dovanoti save kitiems. Visiems žmonėms svarbu pasirinkti savą kryptį – tai kiekvienos asmenybės kūrybinė valia. Ar tapsi paprastu darbininku, ar kunigu, ar valstybės tarnautoju, ar ūkininku, ar šeimos tėvu, motina – visi keliai reikšmingi, nes jie sukuria visuotinę gerovę arba prisideda prie pilietinės visuomenės ir valstybės kūrimo. Gera pasirinkta gyvenimo kryptis ta, kuria eidamas gali pateisinti tėvų ir senelių krauju sumokėtą nepriklausomybės kainą. Mums, jauniems žmonėms, bręstantiems paaugliams, ieškantiems savo veiklos tikslo, tai labai svarbu suprasti.

Jūsų pamokslai visada trykšta patriotiškumu ir optimizmu. Ar atiduodami didžiąją dalį savo gerų emocijų žmonėms, sulaukiate pozityvaus dvasinio atsako?

Atgalinis ryšys būna labai įvairus. Tačiau svarbiausia, jog darydamas gerus darbus, niekada neturi tikėtis gauti ką nors atgal. Kai tau norisi padaryti gera dėl kokio nors žmogaus, kad jis gyventų visavertį gyvenimą, sunkumo akimirkomis atgautų ramybę, netekties valandomis įžvelgtų viltį, ligos patale atrastų prasmę, kad pasiklydęs savo gyvenime iš naujo surastų pagalbą vėl iš takelio įeiti į teisingą platų kelią, tuomet visa tai suteikia milžinišką džiaugsmą – esi žmogui reikalingas. Todėl visa tai, ką tu darai, tampa asmeniniu gyvenimo būdu.

Ar jautėsi Jūsų gyvenimo būdo skirtumai prieš ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo?

Šeimoje mes buvome auklėjami nuo mažens ir tie Lietuvoje vykstantys dalykai mums buvo nuolat pasakojami. Religines šventes mes šventėme – kaip ir daugelis to meto tikinčiųjų – naktimis arba tėvams grįžus iš naktinių pamainų sandariai užsklęstose patalpose. Visuomet prieš religines šventes katalikai turėdavo dirbti naktiniuose darbuose – taip buvo specialiai trukdoma. Vis dėlto ta sėkla, kuri buvo pasodinta mumyse ir kasdien laistoma, sudygo. Todėl, atkovojus nepriklausomybę, iš naujo pradėti sėti vertybių nereikėjo – žaluma jau buvo, tereikėjo atsakingai prižiūrėti ir toliau auginti. Tėvų auklėjimas, mano šventovės įtaka vertybinėms sistemoms besiformuojant jaunystėje ir paauglystėje – tikslingai įmesta sėkla į asmeninę savęs pažinimo dirvą. Tai iš tikrųjų tapo pagrindu ir atspirties tašku judėti pirmyn.

Patalpinta: Rašiniai