Vilniaus restoranas: azotas, šaka ir aš

Sostinėje – iš lūpų į lūpas apie ,,Stebuklų“ desertus. Nuotrauka iš restorano ,,Stebuklai“ archyvo.
Sostinėje – iš lūpų į lūpas apie ,,Stebuklų“ desertus. Nuotrauka iš restorano ,,Stebuklai“ archyvo.

Sunki šviesa trenkiasi į langą ir dūžta, į šipulius pažyra saulė. Pietų metas. Girdžiu, kaip prie gretimo staliuko ryto įvykius aptarinėja tamsiai uniformuoti vyrai, įdėmiai įsistebeiliję į valgiaraštį. ,,Stebuklai“ , – garsiai perskaitau restorano pavadinimą ir nesąmoningai šypteliu.

Šedevras dubenėlyje

Visada, kai restorane prieš mane atsiduria maistas, bijau pradėti kvėpuoti ne šiaip sau. Laki fantazija laukia brangiausių pasaulyje grybų trumų aromato, kurį net šio restorano savininkas pavadino vienu iš kulinarinio pasaulio stebuklų. Ir vėl žiūriu į savo lėkštę ir nekvėpuoju, tačiau šįkart tai trunka tik akimirką. Vaizdas iškalbingesnis už visus kvapus. Tai yramenininko darbas.

Šiuo klausimu restorano galva Martynas Praškevičius, daugeliui žinomas kaip vienas iš televizijos projekto ,,Virtuvės mitų griovėjai“ veidų, kiek kuklesnis: ,,Nors ir užsiimu patiekalų kūrimu, menininku savęs nelaikau. Aš tiesiog darau tai, kas man labiausiai patinka“.

Išklausau, tačiau visai netikiu tuo, ką girdžiu. Juk mano dubenėlyje, šalia žavių spurgyčių – tikrų tikriausia medžio šaka. ,,Mane įkvepia daug dalykų, tęsia Martynas, pamatęs, jog jo nesupratau, tai žmonės, pasivaikščiojimas turguje, miške ar tiesiog staiga atėjęs pavasaris“.

Patiekalų dizainas klientams neretai primena dirbtines stalo dekoracijas. Nuotrauka iš restorano ,,Stebuklai“ archyvo.
Patiekalų dizainas klientams neretai primena dirbtines stalo dekoracijas. Nuotrauka iš restorano ,,Stebuklai“ archyvo.

Moderniame Vilniaus restorane – seniausias gaminimo būdas

Supraskite teisingai: su žeberklais žuvų niekas negaudo, o mamutų mėsos taip pat jau nebeparagausite. Restorane ,,Stebuklai“ žuvis ir mėsa kepama ant žarijų. Solidus skonis, kokybiški, švieži produktai – esminiai principai. Dar tik metus gyvuojantis Vilniaus restoranas jau spėjo tapti vienu iš populiariausių visame mieste. Prieš tai Martynas dirbo vilniečiams žinomose kavinėse ,,Briusly“, ,,Woo“. Pasak ,,Stebuklų“ įkūrėjo, idėja atidaryti savo restoraną gimė būtent iš noro eksperimentuoti su produkcija, laisvai kurti naujus maisto derinius. Pripažinsiu, mano dubenėlyje eksperimentas buvo pavykęs.

Saulė šildo vis kaitriau, uniformuoti vyrai taip pat sulaukia savo patiekalų. Jų akyse spinduliuoja vaikiškas entuziazmas ir džiaugsmas: visai toks pats, kaip mažylio akyse, kai jis stebi, kaip sukasi ,,vilkelis“. Vyrų lėkštėse garuoja azotas, sukurdamas magišką vaizdą. ,,Tai veikia“,pamąstau, tačiau M. Praškevičius mane pertraukia: ,,Tik azotu žmonių nepasotinsi“.

Restorane galima užsisakyti aukštos kokybės jūros gėrybių. Nuotrauka iš restorano ,,Stebuklai“ archyvo.
Restorane galima užsisakyti aukštos kokybės jūros gėrybių. Nuotrauka iš restorano ,,Stebuklai“ archyvo.

Sėkmės garantas – darbas, darbas ir dar kartą darbas

Ateina, pavalgo, išeina ir, žinoma, grįžta. Aplinkui zuja darbuotojai, kurių veidai, kaip ir restorano klientų, nėra rūškani. ,,Kažkas kažką čia daro teisingai“, – girdžiu vieno iš uniformuotųjų žodžius.

Susimąstau, ar užtenka daug darbo, ar reikia ir talento, kad sugebėtum pritraukti klientą? Juk tam reikalingi išskirtiniai gaminimo, organizuotumo ir lyderiavimo įgūdžiai. ,,Kiekvienas gali tapti tuo, kuo nori. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – kiek jis nori aukoti savęs darbui. Tada ir talentas atsiskleidžia savaime, kai supranti, ką darai savo darbo vietoje“, atsako M. Praškevičius. Dar kartą akimis nužiūriu restorano darbuotojus. Juokauja.

Mintimis atsiduriu restorano savininko vietoje. Tvarkytis su maistu ir žmonėmis – net nežinia, kas sudėtingiau. Jei pusvalandį virsi kiaušinius virš stiprios ugnies – gali įsivaizduoti, kaip jie atrodys. Tačiau, jei pasakysi savo darbuotojui pastabą, – neaišku, ar tu su juo susitvarkysi, ar jis su tavimi. ,,Virtuvėje esu draugiškas, bet tuo pačiu nepamirštu ir disciplinos. Mes dirbame kaip komanda, vieni kitiems padedame. Taip dirbti yra kur kas maloniau ir lengviau“.

Tikrai, restorano klientai buvo teisūs: kažkas kažką čia daro teisingai.

,,Stebuklų“ stebuklas

Mano dubenėlis jau tuščias. Šaka, žinoma, liko, taigi akys vis dar džiaugiasi. O kas bus, kai mediena, azotas ir kitos gėrybės jau nebedarys tokio įspūdžio? Žmonėms juk nuo seniausių laikų reikėjo duonos ir žaidimų. Dar geriau – kai ,,duona ir žaidimai“ vis kiti.

,,Neketinu užmigti ant laurų. Kuriu naujus projektus restorane, kad svečiai nenuobodžiautų. Restoranas ,,Stebuklai“ niekada netaps restoranų tinklu, jis bus toks vienintelis“, nuramino M. Praškevičius.

Lėtu žvilgsniu jis nužvelgė pietaujančius klientus ir nusišypsojo: ,,Tobulėjimui ribų nėra. Manau, tai ir yra didžiausias stebuklas“.

Patalpinta: Rašiniai