„Pjesės“ – knygoje ir scenoje
„Šeimos dienos“ rytą įvyko Vytauto V. Landsbergio knygos „Pjesės“ pristatymas. Šis kino ir teatro režisierius, dainuojamosios poezijos atlikėjas ir rašytojas knygų mėgėjams gerai žinomas dėl savo pasakų vaikams, ne kartą pelniusių aukščiausius literatūrinius apdovanojimus. Galbūt šie pasiekimai į pristatymą pritraukė itin margą publiką: vaikus su tėvais ir seneliais, paauglius, studentus bei teatro aktorius.
V. V. Landsbergis dalija autografus. A. Vareikaitės nuotr. Pristatomą knygą sudaro trys pjesės: „Daktaras ir Margarita“, „Bunkeris“ ir „Vilius Orvidas“, kiekviena jų taip pat buvo pastatyta skirtinguose teatruose. Teatrologė Daiva Šabasevičienė pirmoji prabilo apie „Pjeses“, ją sudominusias įvairumu ir dideliu meniškumu. Ji neslėpė didžiulio susižavėjimo knyga ir V. V. Landsbergiu, kurį vadino „lietuviškuoju Pirosmaniu“ dėl kūrinyje atsispindinčio griežto, vulgaraus primityvizmo, taip pat „Valančiumi“, vedančiu aktorius į blaivybės kelią. D. Šabasevičienė paminėjo svarbiausias dramaturgo-režisieriaus vertybes – tikėjimą ir žmogiškumą – išreiškiamas viršesnio už kitus vadovo vaidmens neprisiėmimu ir taikumu. Teatrologė vienintelė iš susirinkusiųjų scenoje kalbejo apie bendrus knygos motyvus: mirties ir anapusybės susikirtimą ir gyvenimą – pagrindinį dramaturgijos konfliktą. Savo pasisakymą ji baigė žodžiais: „Prie Remarko „Trijų draugų“, Žemaitės „Trijų mylimųjų“ turime V. V. Landsbergio tris „Pjeses“.
Autorius linkęs knygos kūrimo nuopelnais pasidalinti su kitais: „Iš tikrųjų tik sąlyginai galima sakyti, kad aš esu tų pjesių autorius, visų pirma autoriai yra tie, kurie sukūrė dokumentinius tekstus. Nemažiau svarbūs bendraautoriai yra aktoriai“. Jis teigė nesąs patyręs dramaturgas ir nemokantis rašyti „prie stalo“, todėl visas rimtas darbas prasideda repeticijose.
Aktorius Marius Jampolskis, suvaidinęs Kostą Kubilinską „Bunkeryje“, dalinosi mintimis apie pjesės kūrimą: „Kai perskaičiau pjesę, mane sudomino labai ryškus konfliktas, taip pat partizaninė tema, kuri visuomenėje aplipusi visokiomis demagogijomis. Į kūrinį žiūrėjau ne kaip į profesinį, o kaip į edukacinį dalyką, nebijojau didaktikos ir net prikišamai duodamų moralinių pamokų“. To priežastis – milžiniškos jaunimo žinių apie rezistenciją spragos.
Aktorius Gediminas Storpirštis, „Bunkeryje“ suvaidinęs partizaną Dzūką, pasak D. Šabasevičienės, netikrasis Vytauto brolis dvynys, teigia: „Man didžiulė dovana sutikti Vytautą savo teatriniame gyvenime, nes jis yra be galo paslankus autorius darbo procese. Kai mes su Mariumi sutikome skaityti tą pjesę, pirmas įspūdis buvo: tai labai įdomu, bet ne teatrui, dokumentų pabirutė. Buvo tikras iššūkis tą medžiagą, tai, ką mes jaučiame paversti į teatro kalbą“. Gavę medžiagą aktoriai ir režisierius tris paras nepaliko scenos – dalinosi patirtimi ir kūrė pjesę. Pagalbininkai jiems nešė maistą, o jaudulys, atradus svarbią temą, neleido sumerkti akių. Po to teatro vadovybė panoro pjesę matyti kaip spektaklį.
Aktorius Vilius Kirkilionis, suvaidinęs Vilių Orvidą to paties pavadinimo spektaklyje, prisipažįsta: „Aš visą laiką gailiuosi, kad negalėjau susitikti su Viliumi Orvidu, kol jis buvo gyvas“. Taip pat aktorius linkęs paneigti stereotipus apie V. Orvidą, kurį daugelis įsivaizduoja kaip šventuolį, tačiau skulptorius buvo gyvas žmogus, o jam nesvetimas ir šmaikštumas, ir neapykanka. Šis spektaklis taip pat įdomus tuo, jog dialogai jame dzūkų kalba.
Pristatymo pabaigoje susirinkę aktoriai skaitė tekstus iš pjesių ir kvietė apsilankyti spektakliuose. Vos Vytautui V. Landsbergiui nulipus nuo scenos, jį apstojo sveikintojų bei prašančiųjų autografų minia, o žvilgtelėjus į kampą, kuriame pristatymo metu stovėjo mergaitės, pardavinėjusios naująją knygą, buvo likusi tik tuščia dėžė. Paklaustas, ar rašydamas planavo visas knygos pjeses pastatyti teatre, autorius prisipažino, jog nesijaučia teatro režisieriumi ir jam labiau patinka rašyti. Paskui, kukliai šyptelėjęs, išskubėjo į knygos „Istorijos apie Lietuvą“ pristatymą.
