Septyni poezijos burtažodžiai

Jonas Balčius, vienintelis tą popietę kūrybos neskaitęs poetas, svarstė apie poezijos ateitį. J. Bučinskaitės nuotr.

Konferencijoje „Naujoji Romuva“ ir „Nemunas“: Poezija kaip bendravimo būdas buvo pristatytos naujos septynių poetų knygos, išleistos „Naujosios Romuvos“ ir „Nemuno“ leidyklų. Be poetų, konferencijoje dalyvavo ir minėtų kultūrinių leidinių vyriausieji redaktoriai Andrius Konickis ir Viktoras Rudžianskas. Knygų mugėje tai buvo valanda, apipinta poezijos burtažodžių, kuriais tarsi iš delno užsimerkę būrė šeši vyrai ir viena moteris.

„Kol žmogus gyvas – poezija gyvuos“

Konferencijoje norėjosi išgirsti atsakymus į klausimus, kas vis dėlto yra toji poezija ir ar visi mokame ir norime tokiu būdu bendrauti? Kas poetui ir poezijos knygų leidėjui yra biblioteka? Kas jiems svarbiau – kad jų knygas skaitytojai dėliotų širdyse ar knygų lentynose? Juolab kad „Nemunas“ jau yra išleidęs per devyniasdešimt knygų, tuo tarpu „Naujoji Romuva“ – dvylika.

Bene vienintelis poetas, kuriam buvo leista pasamprotauti apie konferencijos pavadinime apibrėžtą reiškinį – Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedėjas Jonas Balčius, pats dar prieš metus išleidęs poezijos knygą Ir kaip akmens tyla. Pasak J. Balčiaus, poezija, kaip ir kitos meno rūšys – dailė, muzika, yra gentinės savimonės reliktas, kuris nyksta, nes atsiranda kiti žmonių bendravimo būdai. „Ko gero, elektronikos eros pabaigoje ši meno rūšis, poezija, visiškai išnyks, eilėraščius rašys kompiuteriai pagal programas. Na, o mes turėtumėme jaustis laimingi, jog poezijos dar šiek tiek yra. Kol žmogus yra gyvas – turi akis, ausis, širdį, tol ir poezija, mano manymu, gyvuos“, – kalbėjo poetas.

Žengia su pirmąja knyga

senatvėj apakus kaliausė
į valčių kiaurymes
klijuoja save ir išplaukia
kartu su žvejais

užuolaidos judina vėją –
lieka langus išdaužus
įeiti

Taip su pirmąja poezijos knyga Vaikščiojimas kita ledo puse į dar neskęstančią poezijos Atlantidą įžengia Vytautas Stankus. Dvidešimt penkerių Vytautas, baigęs lietuvių kalbos filologijos studijas, šiuo metu studijuoja anglų filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. Kurdamas ne tik poeziją, bet ir prozą, autorius stebina giliomis įžvalgomis, paprasto gyvenimo įpročius apvilkdamas vis kitos nuotaikos drabužiu. Apvelka save apnuogindamas.

Kartu su Vytautu žengia dar du po pirmąją knygą išleidę poetai. Jauniausias iš jų – Vainius Bakas. Dar tik prieš kelias savaites „Naujosios Romuvos“ išleista jo knyga Pretekstai. Vainiaus mama – biblioteka, arba biblioteka yra jo mama. Poetas užaugo knygų apsuptyje. Paklaustas, kas jo kūrybai daro įtaką, atsakė Aido Marčėno žodžiais:

„man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas – du kartus
ir tris kartus – šviesos kūrėjas“
.

Į jaunųjų poetų parankes įsikibusi Rūta Brokert (tikr. Rūta Merčaitienė), kuri dar nedrąsiai save vadina poete, mat tik pernai leidyklos „Nemunas“ išleista jos poezijos knyga Delnaklevė. R. Brokert – literatūrinės interneto svetainės Rašyk.lt administratorė, taip pat Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto ryšių su visuomene studijų programos magistrantė. Rūta sako neturinti kūrėjos instinkto, nors talpi jos moteriška poezija paveikia. Neperkrautoje, sodrioje kūryboje susipina moteriškas jausmingumas ir griežtas taupumas.

Veteranai nusveria sūpynes

Vytautas Rudžianskas konferencijoje labiau įsijautė į savaitraščio „Nemunas“ redaktoriaus nei į poeto vaidmenį. J. Bučinskaitės nuotr.

Tarsi supdamiesi ant sūpynių, poetai, išleidę dar tik po vieną knygą, nusveriami tų, kurie savo parašytų knygų, ko gero, nebeskaičiuoja. Vienas iš jų – poetas Romas Daugirdas, kurio pernai „Naujosios Romuvos“ išleista poezijos rinktinė Tatuiruotės ant veidrodžių, kaip didžiausia pagal apimtį pristatyta knyga, nusveria poetų sūpynes į veteranų pusę. Romas nemėgsta skaityti iš išleistų knygų, tad skaito iš lapelių: „Jau rytas bet vis tiek žiema ir viešpaties plaktukas leidžias ant kaktos /
jau emigravo iš sapnų nors neaukštai bet skridę paskutiniai / mohikanai – jų vietą užėmė ropliai“. Poeto eilėraščiai – tarsi akimirkų fiksavimas, faktų konstatavimas. Jis nepasiduoda saldžiai lyrikai, racionaliu požiūriu pagrįstas tekstas skatina mąstyti, o ne grožėtis.

Julius Keleras – poetas, fotografas, dramaturgas, Lietuvos rašytojų bei fotomenininkų sąjungų narys. Išleido šešias poezijos knygas. Viena iš jų – Baltas kalėdaitis – 1990-aisiais išleista Čikagoje, neseniai perleista „Naujosios Romuvos“, kad ir Lietuvoje ją būtų galima skaityti. Pasak J. Kelero, netrukus bus išleista jo fotografijų knyga „Vilniaus šaligatviai“. Tuomet galėsime išvysti jo savotišką vizualią asmeninę biblioteką. „Jei neturi savo ženklų, jei neperrinkinėji to paties rožančiaus tarp pirštų, nežinai, kur tu esi savas, o kur ne, nesvarbu, kokia veikla užsiimtum, pasiklysi tiek vaizdų, tiek knygų labirinte“, – svarsto poetas ir fotografas. Apie elektroninių knygų leidybą jis atsakė trumpai ir aiškiai, jog tai nuostabu, o paprastos knygos dvasingumas ir žinia tave visuomet pasieks, jei tik pats to norėsi. „Nesvarbu, ar esi greito maisto valgytojas, ar greito Dievo ieškotojas, svarbu supranti savo ribotumą“, – nusišypso Julius Keleras.

Būtent žmogaus ribotumą viešinantis ir iš jo besijuokiantis kaunietis poetas Gintaras Patackas juokauja, jog jei perplėštų daugiau nei penkiolika savo išleistų knygų pusiau, ko gero, tuomet jų jau būtų apie pusę šimto. Naujausia – „Nemuno“ leidyklos dar pernai išleista Išskyrus pasimatymą prie pašto. Kiekvienas eilėraštis – autentiškas poeto požiūris į pasaulį. Regis, jis jau susikūręs savotišką antspaudą, kuriuo paženklintą savo kūrybą siunčia skaitytojui ir niekuomet nenuvilia, nes neišduoda paties savęs. Neišsižada gyvenimiškų situacijų, žodžių, frazių, kurių kiti rašytojai bijosi, laiko neestetiškais.

„Neįsivaizduoju pasaulio be bibliotekų“

Pritariantis Josifui Brodskiui, kuris yra pasakęs, jog gal ir negalėtų pasaulio paversti biblioteka, tačiau tokia mintis jam yra šovusi į galvą ne vieną kartą, vyriausiasis „Naujosios Romuvos“ redaktorius, poetas Andrius Konickis sako, jog neįsivaizduoja pasaulio be bibliotekų. „Aš nuo vaikystės gyvenu tarp knygų, mano kambarys yra biblioteka, tad gerai jaučiuosi ir oficialioje bibliotekoje. Gyventi tarp knygų, kaip gyventi tarp gerų žmonių“, – mąsto A. Konickis. Jei biblioteka yra ta vieta, kurioje gali pasisemti kultūros, kokybiškam jos sėmimuisi, pasak redaktoriaus, reikia turėti patirties: „Bendraujant su gerais rašytojais, kūrėjais, skaitant knygas, pradedi atskirti, kas yra kas, o, įsijungus televizorių supranti, jog čia – ne man“. Apie visuomenės įprotį rinktis knygą pagal viršelį Andrius Konickis sako, jog viršelis taip pat turi būti, tačiau neturi užgožti turinio. „Leiskime gražias knygas“, – paragina poetas.

Patalpinta: Rašiniai