Visą gyvenimą ieškantis tiesos apie Dievą
Suspenduotas kunigas, sukūręs šeimą ir 12 metų praleidęs Amerikoje nusprendė sugrįžti į gimtąją Lietuvą. Nepaisant to, jis iki šiol kupinas abejonių dėl religinių tiesų teisingumo. Manote, taip nebūna? Edmundas Atkočiūnas ir yra tas kunigas. Jis teigia, kad iki XI a. kunigai, popiežiai buvo vedę. Tad kodėl dabar kunigams uždrausta turėti šeimą? Kas apskritai yra religija? Šie ir panašaus pobūdžio klausimai svarstomi E. Atkočiūno autobiografiniame romane „Nesu kaltas, kad myliu“. Tai žurnalistinis romanas, kuriame per meilės prizmę mėginama paaiškinti, kaip pamilti, pažinti Dievą. Jei Dievas sukūrė žmogų, kodėl turėtų jam uždrausti mylėti?
Edmundas Atkočiūnas ir Virginija Kavaliauskienė nekantriai laukia knygos „Nesu kaltas, kad myliu“ pristatymo pradžios. A. Grinevičiūtės nuotr. Kaip gimė idėja parašyti knygą apie savo gyvenimą?
Iš prigimties esu linkęs į poeziją. Tai, ką išgyvenu, išreiškiu eilėmis. Kai suvokiau bažnyčios klastą, apie tai pradėjau aiškinti poezijoje. Palaipsniui kilo mintis apie tai parašyti dokumentine–žurnalistine forma, kad kitų neklaidinčiau. Norėjau tikro, gilaus romano. Bet tai ilgas darbas. Taigi, padedamas žurnalistės Virginijos Kavaliauskienės, perteikiau tik stilistiškai pakoreguotus gyvenimo faktus.
Kodėl ryžotės viešai prabilti ir sukritikuoti tokias katalikybės dogmas kaip celibatas?
Celibatas – tai ne dogma, o 1073 m. įvestas potvarkis, visiškai prasilenkaintis su krikščionybės meilės idėja. Tą sužinojau žymiai vėliau. Šie faktai mane paskatino toliau ieškoti tiesos. Pasirodo, ir pačios dogmos buvo dirbtinai sugalvotos Vatikano, kad labiau išgąsdintų ir pavergtų žmones.
Kaip jaučiatės dabar, kai knyga jau atsidūrė parduotuvių lentynose?
Tikiuosi, kad jauni žmonės, perskaitę knygą, sieks išsilavinimo ir padės kitiems pasirinkti pozityvią profesiją. Dievas nėra kokios nors konfesijos ar grupuotės reikalas. Tai nuolatinis žmogaus ir kūrėjo dialogas. Ieškojimas. Tam nenustatysi nei formų, nei laiko, nei taisyklių.
Ar jau esate girdėjęs atsiliepimų apie knygą?
Girdėjau nemažai šiltų atsiliepimų, nes tai nuoširdus pasidalijimas savo vidiniu pasauliu.
Knygoje rašoma, kad gerumas ir meilė grįžta. Kitiems buvote geras, tačiau, perskaičius knygą, susidaro įspūdis, kad gėrio Jums buvo truputį pašykštėta… O gal klystu?
Iš tiesų esu patyręs daug gerumo. Tik daugeliu atvejų tai buvo kitų noras mane prisivilioti į savo pusę. Tikro draugiškumo nebuvo per daug. Būdamas katalikas, ir pats taip elgdavausi – padėdavau kitiems, kad jie taptų bažnyčios nariais. Šis suvokimas taip pat prisidėjo prie ieškojimo platesnės Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo sąvokos.
Iš kur Jūs turite tokį stiprų norą padėti kitiems?
Pagalba kitiems – tai mamos ir tėčio pasakojmai apie patirtą nežmogišką elgesį su jais, kitais žmonėmis tremtyje. Tai mane paskatino rinktis humanisto kelią.
Ar šiandien gailitės dėl ko nors?
Taip. Gailiuosi, kad mano vaikystėje nebuvo žmonių, kurie būtų padėję surasti autentišką kelią. Kol pats surandi, praeina daug laiko. Jo nesugrąžinsi. Tai dar vienas impulsas rašymui – padėti kitiems susivokti, prieš priimant sprendimus. Tikrai būčiau rinkęsis kitą profesiją – gydytojo, nes visada norėjau savo darbais padėti žmogui. Religinis prisilietimas prie jo tėra tik poetinis palinkėjimas, kad viskas bus gerai rojuje.
Ką Jums ir Jūsų šeimai reiškia muzika? Ar tai geriausias būdas priartėti prie Dievo, kaip ir klausantis „Devintosios simfonijos“?
Be abejo, muzika mūsų šeimoje yra didelė vertybė. Esu dėkingas tėvams, mokytojams, kurie įdiegė šį supratimą. Džiaugiuosi, kad sugebu atskirti klasikinį kūrinį nuo žemesnės vertės. Šį jausmą reikia ugdyti. Žmogus turi bendradarbiauti su viduje vykstančia evoliucija – jis privalo ją puoselėti, auginti.
Kaip manote, ar tai likimas pakreipė taip Jūsų gyvenimo vagą, o gal viskas buvo nulemta iš aukščiau?
Likimo nėra. Yra situacijos, kurios iš dalies pakeičia tavo gyvenimo kelią. Tačiau būtina suvokti, kad aukščiau tavęs yra tie, kurie programuoja tavo gyvenimą dažnai savo tikslams. Tiesa padeda iš tokio programavimo išsilaisvinti. Kartais tai kainuoja gyvybę. Evoliucija savo gelmėje linki, kad žmonija būtų sudaryta iš atskirų laimingų individų. Katalikų teologas vokietis Karlas Raneris (Karl Rahner) yra gražiai apie tai pasakęs: „Tai tarp šiandien ir ne dabar“.
