Mirtis, legendos, stebuklai arba… kuo tikėti?
Jau antikos laikais Lukrecijus savo veikale „Apie daiktų prigimtį“ rašė: „Niekas neatsiranda iš nieko“ – kiekvienas išlikęs pastatas, kiekvienas senas grindinys, kiekvienas piliakalnis, ant kurio stovėdami žavimės nuostabiu kraštovaizdžiu, saugo žmonijos praeitį, mūsų šaknis. Kartais mes tiesiog pasineriame į skubėjimą, rutiną, darbus ir paskęstame savo miesto šurmulyje net nenutuokdami, kiek istoriškai vertingų vietų yra aplink mus. Reikia tik susikrauti kuprinę ir leistis į šimto kilometrų kelionę, kad pamatytum legendomis apipintą Liškiavos kaimelį, esantį Varėnos rajone, visai netoli Druskininkų. Čia, kur ramybė skverbiasi į kūną, gali išvysti didingą bažnyčią, saugančią dominikonų vienuolių paslaptis, piliakalnį, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas, o šalia jo – gulintį akmenį, kuriame kažkada kažkaip atsirado jaučio pėda.
Gabalėlis istorijos
Liškiava – tai senas dzūkų kaimelis. Manoma, kad čia gyveno baltų gentis – jotvingiai. Rašytiniuose šaltiniuose Liškiava minima nuo 1044 metų. Šiandien šis kaimelis, kuriame gyvena viso labo 32 žmonės, turistų mėgstama vieta, kadangi čia galima išvysti ne tik nuostabų, miškingą Dzūkijos kraštovaizdį, bet ir Liškiavos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią, kuri su buvusiu dominikonų vienuolynu sudaro vientisą ansamblį.
Ant Liškiavos bažnyčios kalno per visą istoriją puikavosi keturios bažnyčios. Iki šių dienų išlikusi Švč. Trejybės bažnyčia – ketvirtoji. Ji buvo pastatyta XIII amžiuje, kai tuometinis Liškiavos valdytojas Vladas Jurgis Kosila savo dvarą padovanojo Seinų dominikonams. Kartu pastatytas ir dominikonų vienuolynas. Visas ansamblis buvo suplanuotas asimetriškai ir užėmė erdvų daugiakampį plotą. Vienuolyno kiemas buvo pusiau uždaras, užpildytas sodais, parko terasomis, tvekiniais. Toks dominikonų klestėjimas Liškiavoje truko neilgai, kadangi po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo 1795 metais visa Užnemunė, kuriai priklausė ir Liškiava, atiteko Prūsijai. Norėdami pasipelnyti prūsai naikino vienuolynus ir grobė jų turtą. Kadangi ne visi Liškiavoje apsistoję vienuoliai sutiko išsiskirstyti po parapijas, valdžia nusileido ir dominikonai galėjo likti vienuolyne, tačiau buvo uždrausta priiminėti naujokus. XIX amžiaus pradžioje vienuolyne gyveno tik trys senukai, kurie nebeįstengė prižiūrėti nei bažnyčios, nei paties vienuolyno, todėl vienuolynui priklausiusius bravorą, svirną ir šeimyndrobę naudojimui pasiėmė naujas Liškiavos dvarų nuomininkas Mykolas Volskas, o bažnyčia atiteko parapijai. Mirus paskutiniajam vienuoliui parapijai atiteko ir likusieji vienuolyno pastatai.
Šiandien Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolyno pastatai atnaujinti. Po bažnyčia yra išlikę dominikonų laidojimosi rūsiai ir įkurta sakralinė ekspozicija.
Mirtis, alsuojanti į veidą
Po istoriškai vertingais paveikslais ir sienine tapyba puošta bažnyčia yra išlikęs dominikonų vienuolių laidojimo rūsys. Bažnyčia nėra vieta, kurioje galėtum susišildyti rankas, tačiau lipant laiptais į tamsų, drėgme atsiduodantį rūsį pasišiaušia oda. Atsargiai, lyg kažko bijodama, nusileidžiu betoniniais laiptas ir virš manęs pasilieka sunkios medinės rūsio durys.
Lėtai apeinu sakralinę ekspoziciją. Čia saugomos rastų antkapių liekanos, išpuoštos įmantriausiomis formomis, sakralinių apeigų atributai: sukabinti kunigų apdarai, kurie akivaizdžiai prisigėrę laiko dulkių, senoviniai lygintuvai, žibalinės lempos ir dar daug kitų nematytų daiktelių. Visa tai buvo rasta kasinėjant apylinkes ir ieškant šios vietos praeities. Dabar jos gabalėlis užrakintas šiame menkai apšviestame drėgname rūsyje.
Akis užkliūva už senos medinės valties. Ant jos guli kiek kirminų apgraužtas irklas. Tai labiau primena baidarę. Klebonas Valius Zubavičius pastebėjęs sustojusį žvilgsnį pradeda pasakoti, jog šią valtį naudojęs geraširdis parapijietis Julius Kvaracėjus, kuris kiekvieną rytą plaukdavo žvejoti ir pagautu laimikiu pasidalindavo ne tik su klebonija, bet ir su parapijiečiais. „Jis buvo gerietis“, – šypsosi klebonas.
Virš medinės relikvijos kabo ir altruisto nuotrauka, kurioje įamžintas žvejys toje pačioje, dabar jau formą praradusioje, valtelėje. Tą akimirką visu gražumu atsiveria laikinumas. Staiga pajuntu, kaip greitai viskas keičiasi, sensta, nyksta ir lieka tik daiktai, liudijantys, jog kažkada jais naudojosi gyvieji. „Tos amžinos grumtynės su daiktais, kurias tu visada pralaimėsi“, – rašė Dalia Jazukevičiūtė. Ilgėliau stabtelėjus prie, rodos, paprasto eksponato, netikėtai pradedu suvokti, ką ji norėjo pasakyti.
Neįstengusiems su emocijomis susitvarkyti pirmojoje sakralinės ekspozicijos salėje, nepatariu žengti toliau. Praėjus trumpą koridorių, užgriozdintą senomis klausyklomis, kurios amžinai saugos milijonus nuodėmių, kryžiais, keisto veido medine skulptūra ir dar kokiu tuzinu dūlėti paliktų daiktų, laukia akistata su mirtimi. Dar menkiau apšviestoje salėje išvysti aštuonis karstus – penki iš jų atviri, pridengti stiklu. Nejučiomis pradedu kalbėti tyliai, o ir fotografuoti pasidaro nejauku. Vis dėlto, ramybė ten seniai sugriauta – šį laidojimo rūsį kiekvieną sezoną aplanko pusšimtis, šimtas, o gal ir daugiau žmonių. Bežiūrint į saugomus kaulus, sudilusias kaukoles, išbyrėjusius dantis, nulūžusias rankas prisimenu posakį: „Iš dulkės atsiradęs, dulke pavirsi“. Čia nebėra žmonių – tai jų likučiai, uoliai saugomi, kad nevirstų dulkėmis. Vis dėlto manau, jog tai laiko klausimas. Juk, kaip sakė Dorotė Kumson (Dorothy Koomson): „Laikas toks keistas. Begalinis. Amžinas. Mes – ne“.
Taip, be abejonės, toks vaizdas šokiruoja, priverčia susimąstyti. Kita vertus, dominikonų vienuoliams tai labai natūralus reiškinys, kadangi jie turėjo tradiciją laidotis po bažnyčia. Liškiavoje visas jų gyvenimas virė šiame pastate: čia jie meldėsi, mąstė, šalia bažnyčios esančiame vienuolyne miegojo, valgė, sodininkavo, dirbo buitinius darbus ir… po bažnyčia užmigo amžiams.
Legendos ar tikrovė?
Galime iš paskutiniųjų stengtis natūraliai priimti pastangas išlaikyti griaučius, kurie byloja, jog gyvenimas šioje žemėje ankščiau ar vėliau baigiasi, jog vieną dieną nutrūksta rutina, nebelieka uždaro rato, nuolatinio skubėjimo ir darbų gausos, tačiau neišvengsime mirties tapatinimo su mistika. Nenuostabu, jog bažnyčia, kurioje jau daugelį metų saugomi vienuolių palaikai, šiek tiek primena šiurpinančius siaubo filmus, kuriuose visuomet būna mistiška tokių pastatų priešistorė.
Ne viename rašytiniame šaltinyje teigiama, jog Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje caro valdymo metais buvo įrengtas kunigų (demeritų), nesilaikančių bažnyčios dogmų, kalėjimas, kuris pastatams pridarė daug žalos. Klebonas teigia jau praradęs viltį įrodyti, jog jokio kalėjimo čia niekada nebuvo ir kunigų į sienas niekas nemūrijo. Anot jo, kai Lietuvą valdė caras, valdžia ir bažnyčia nuolatos konfliktavo. Kunigai be valdžios malonės negalėjo žengti nė žingsnio, tokiems įstatymams nepaklusę buvo tremiami arba žudomi. Gelbėdamas savo parapijų kunigus vyskupas galėjo išpirkti juos iš Vilniaus generalgubernatoriaus Michail Muravjovo – Koriko rankų, kartais tam užtekdavo dėžės degtinės. Išpirktuosius kunigus, anot Valiaus Zubavičiaus, perkeldavo į Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią, kuri jiems buvo tarsi išsigelbėjimas nuo bausmės, bet tuo pačiu ir atskyrimas nuo didelės visuomenės dalies, savotiškas ištrėmimas į užmirštą, mažą kaimelį.
Pasirodo, pasakojimais ir legendomis apipinta ne tik Liškiavos bažnyčia, bet ir senovinė krikščionių simbolika. Bevaikštant po šaltuosius laidojimo rūsius ir įžengus į vienuolių palaikų saugojimo salę, akis bemat užkliūva už dviejų, kaip daugelis iš mūsų pasakytų, piratų simbolika puoštų juodų vėliavų, tarsi rėminančių uždengtą karstą. „Piratai šią simboliką pasisavino gerokai vėliau nei ji atsirado“, – pasakoja klebonas. Iš tiesų, tokiais ženklais būdavo puošiamos senovinės laidotuvių vėliavos, kurios simbolizavo žmogaus laikinumą ir nuodėmingumą. Anot legendos, kai Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, žydams kryžių reikėjo įkasti į žemę ir bekasant jie atsitrenkė į kaukolę, kuri neva buvo pirmojo žmogaus – Adomo – liekana. Būtent dėl to tokia vėliava simbolizuoja nuodėmingųjų gyvenimo baigtinumą.
Legendos – tai pasakojimai, kuriais galime tikėti arba ne. Bet išgirdus tokias istorijas vis dėlto nustembi, kiek paslapčių saugo ši daili vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia.
Tikėjimas stebuklais
Jei jau kalbame apie nepaaiškinamus reiškinius, negaliu nepaminėti stebuklų. Tai, žinoma, kiekvieno žmogaus tikėjimo reikalas, tačiau į Liškiavą plūsta ne tik siekiantys išsiaiškinti legendų atsiradimo motyvus, bet ir norintys paprašyti Švč. Mergelės Marijos malonės.
Švč. Trejybės bažnyčia nuo seno garsėja stebuklingu ant drobės tapytu ir sidabro apkaustu dengtu Dievo Motinos paveikslu (Budslavio Marijos kopija). Pagal legendą šį paveikslą sielininkas rado Priegliaus upėje prie Karaliaučiaus ir 1699 metais padovanojo Liškiavos dominikonams. Šiandien šis paveikslas puošia Nekalčiausios Švč. Mergelės Marijos Širdies vardo altorių.
Po šiuo altoriumi kabo ryškiai raudonas stendas, kuriame siūlu nelabai dailiai prisiūti begalės įvairių dydžių ir spalvų kryželiai. Žmonės čia atvyksta prašyti pasisekimo meilėje, lengvesnio gyvenimo kelio, tikėjimo stiprumo ar tvirtybės bandant įveikti ligą. Net ir tu, jei tik nori, gali atvykti čia ir užkabinti savo kryželį, nes tai visai nauja ir vis pilnėjanti kolekcija, liudijanti neblėstantį žmonių tikėjimą ir sauganti jų troškimus.
***
Justinas Marcinkevičius rašė: „Žmogus, nesuvokiantis savęs istorijoje ir istorijos savyje – nuogas, vienišas, silpnas“, tačiau norint suvokti šio Dzūkijos kaimelio ir jame stūksančių pastatų praeitį reikėtų ne dienos, ne savaitės, gal net ne vienerių metų ir, greičiausiai, net po ilgų tyrinėjimų liktų paslapčių, kurias amžinai saugos bažnyčios ir vienuolyno sienos bei amžiais sučiauptos dominikonų, Dievo šunelių, arba, kaip mokykliniuose istorijos vadovėliuose rašoma, inkvizitorių ordino narių lūpos.