Susipažinti su knyga pradėkime nuo senovinio „popieriaus“

Atėjusius susipažinti su rašymu ant beržo tošies ar vaškinių lentelių pasitinka svečias iš Gudijos Kastusas Šydlauskis, maloniai pasiūlo prisėsti ir pabandyti patiems. Visas stalas nuklotas beržo tošies gabalėliais, o jį užgulę vaikai stengiasi išmokti rašyti ant kitokio, senovinio popieriaus.

Beržo tošis nuo seno buvo labai vertinama. Ja lengviausia užkurti ugnį, iš jos patogu pasigaminti krepšelius, ja galima apdengti stogus, o žievė greitai įsidegdavo. Senovės žmogus vertino lankstų ir tvirtą beržą.. „Dega it popierius,“ – jau naujesniais laikais sakydavo Lietuvos kaimo žmonės.

Beržo tošis tapo ir pirmuoju popieriumi Rytų Europos tautoms, ant kurio daugiausia rašė rusai, tačiau nuo jų neatsiliko ir senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai. Štai ir knygų mugės svečias Kastusas Šydlauskis atvyko senojo meno pademonstruoti iš Bresto, senosios Lietuvos Brastos teritorijos. Už jo nugaros kabojo ir tų žemių herbas, kur vaizduojama ir Lietuvos Vytis.

K. Šydlauskis paaiškino, kad seniau žmonės turėjo į pieštukus panašią lazdelę – stilių. Stiliumi ir rašydavo – juo įrėždavo žodžius vaškinėje lentelėje ar beržo tošyje. Netrukus prasidėjo rašymo pamoka – susirinkusieji stengėsi užrašyti savo vardus. Pasirodo, tuo stiliumi sunkiau naudotis nei rašikliu. Raidės pavyko kažkokios kreivos šleivos tarsi dar nemokančio rašyti žmogaus išvedžiotos.

Knygos istorija labai reikšminga – ji moko kitaip pažvelgti į knygas, gerbti jas ir saugoti, nes jos atėjo ilgą kelią į mūsų namus, kuris panašus į lietuvišką lino kančią. Kartais gražu prisiminti knygos ištakas, pabandyti sukurti knygą taip, tarsi būtume senovės žmonės.

Patalpinta: Rašiniai