Nežinantys istorijos pasilieka vaikais?
Beveik 50 metų iki pat Sovietų Sąjungos griūties dabartiniame Genocido aukų muziejaus pastate veikė žmonių kankinimais bei žudymais pagarsėjęs KGB kalėjimas. Prabėgus daugiau nei 20 metų po Lietuvos valstybingumo atkūrimo, ši istorinė vieta išlieka kaip komunistinių represijų liudytoja. Visgi šis muziejus nėra tiesiog pastatas, kuriame saugojamos senienos. Tai vieta, kurioje kovojama už tiesą bei patriotiškumo sklaidą Lietuvos mokyklose.
Prieš dešimtmetį įkurtame muziejuje galima aplankyti autentišką beveik pusę amžiaus veikusį kalėjimą, susipažinti su tremtinių buitimi ir vargais bei pabandyti įsivaizduoti, kokius sunkumus turėjo iškęsti tuometiniam režimui nepaklusę šalies patriotai. Muziejaus ekspozicijų salėse galima aptikti ne tik įvairių sovietmetį vaizduojančių fotografijų, tuometinės KGB pasiklausymo įrangos, bet ir pamatyti kaip atrodo tremtinio kasdieninės buities rakandai.
Pasiteiravus, iš kur muziejuje tiek daug eksponatų, vyriausioji muziejaus edukologė Gintarė Tučkuvienė pasakojo, jog jie čia pateko įvairiausiais keliais. Vienus padovanojo tremtį ar partizanines kovas išgyvenę žmonės, kiti – aptikti buvusiuose KGB rūmų archyvuose.
Muziejaus darbuotoja neabejoja, jog mėgstamiausia lankytojų vieta – mirties nuosprendžių vykdymo kambarys. Čia mirti pasmerkti žmonės net ir po egzekucijos įvykdymo buvo laikomi nusikaltėliais. Būtent todėl kalinių palaikai niekada nebūdavo grąžinami artimiesiems. Nors iš pradžių buvo manoma, jog jų kūnus išveždavo ir sunaikindavo, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paaiškėjo, jog iš tikrųjų jie juos tiesiog užkasdavo netoli Vilniaus miesto centro, Tuskulėnų dvaro teritorijoje.
Neįkainojama muziejaus vertė
Nors 2012-ieji paskelbti muziejų metais, Genocido aukų muziejus šia proga ypatingų ekspozicijų rengti neketina. Pasak G. Tučkuvienės, šis muziejus ir taip turi nemažai veiklos. Nuolatos bendraujama su buvusiais disidentais, rengiamos įvairiausios konferencijos ir parodos, taip pat organizuojami nacionalinių švenčių minėjimai.
Šių metų Kovo 11-oji – ne išimtis. Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kiekvienas panorėjęs Genocido aukų muziejaus ekspozicijų sales galėjo aplankyti nemokamai. Tądien čia lenkęsis Stanislovas teigė, jog šios vietos reikšmė lietuvių tautai yra didžiulė. ,,Ši vieta nepaprastai svarbi tautai, o ypač jaunimui. Čia galima sužinoti, kaip žmonės buvo kankinami sovietmečiu. Tai atspindi tautos kančią“, – sakė lankytojas.
Vyriausioji edukologė Genocido aukų muziejaus reikšme taip pat neabejoja. Anot jos, kiekvienas Lietuvos pilietis privalo žinoti apie lietuvių tautos genocido laikotarpį, o niekas geriau šios istorijos neatskleidžia kaip faktinė medžiaga, kurią saugo šio pastato sienos.
G. Tučkuvienė įsitikinusi, kad šis muziejus, viešindamas kovotojų už laisvę prisiminimus apie tai, kaip jie buvo kankinami, prisideda prie tam tikro tiesos ieškojimo. Paklausta, ar viešumas yra pagrindinis ginklas kovoje už tiesą, pašnekovė tai patvirtino: ,,Ir tada buvo pagrindinis ginklas ir dabar. Aš manau, kad tik tiesa gali mus išlaisvinti“.
Tačiau, G. Tučkuvienė mano, jog informacijos apie vykdytas sovietų valdžios represijas viešojoje erdvėje trūksta. O ir pati Lietuvos visuomenė, jos nuomone, kažkodėl įsitikinusi, jog domėtis šalies praeitimi yra neverta. Paklausta, kas lemia tokį visuomenės abejingumą, muziejaus darbuotoja spėjo, jog dėl to galimai kaltas meilės tėvynei trūkumas. Jį G. Tučkuvienė įvardijo kaip esminį skirtumą tarp dabartinės ir tarpukario Lietuvos. Jos teigimu, žmonės tarpukariu savo šalį pamilo taip stipriai, kad net tremtyje, minint Vasario 16-ąją, savo skalbinius jie išdžiaustydavo Lietuvos vėliavos spalvų eiliškumu. Tuo tarpu šiandien tokia meilė dėl kažkokių priežasčių išblėso, ją pakeitė pyktis.
Patriotiškumo svarba suprantama skirtingai
Kalbėdama apie patriotiškumo skatinimą mokyklose, edukologė sakė, kad jo yra nemažai, tačiau visuomet norėtųsi dar daugiau. Pašnekovė pridūrė, jog mokinių meilė savo šaliai dažnai priklauso nuo mokytojo. ,,Jeigu mokytoja stipri ne tik kaip istorijos dalyko mokytoja, bet ir kaip patriotė, tai ir mokiniai daug daugiau žino apie savo šalies istoriją“, – aiškino ji. Tačiau moteris nelinkusi įpareigoti vien mokytojų. Jos manymu, puoselėti vaikų meilę gimtinei, pirmiausia, turėtų šeima.
Su moksleivių grupėmis muziejuje dirbanti G. Tučkuvienė pastebėjo, jog kartais tautinių mažumų mokyklos skiria daugiau dėmesio vaikų patriotiniam ugdymui nei lietuviškos mokyklos. Ji prisiminė, kaip viena tokios mokyklos mokytoja jai pasakojo, jog visam jų mokytojų kolektyvui yra svarbu atvesti savo mokinius į tokią vietą kaip ši. Tuo tarpu lietuvių mokyklos neretai elgiasi priešingai: kartais net atrodo, kad mūsų šalies mokytojai su savo mokiniais bendrauja tik paviršutiniškai ir visai nesistengia vaikų supažindinti su šalies istorija.
Muziejaus specialistė mano, kad dėl šios priežasties kai kurie į muziejų atvykę moksleiviai nesupranta tikrosios to laikmečio padėties. ,,Lageriai jiems atrodo kaip koks kurortinis pasivaikščiojimas po taigą“, – ironizavo muziejaus darbuotoja.
Pašnekovė pridūrė, jog pasitaiko, kad ir vyresniųjų klasių mokiniai į muziejų ateina stokodami žinių apie šalies praeitį. Ji stebėjosi, jog atsiranda ir tokių jaunuolių, kurie 1991 m. sausio 13-osios įvykius pradeda maišyti net su knygnešių laikais.
,,Dabarties istorija remiasi praėjusia istorija. Neveltui yra posakis ,,Nežinantys istorijos, pasilieka vaikais“. Tad jei žmogus nežino savo šalies praeities, tai jis ir prie ateities mažai kuo prisidėti begali. Tokiu atveju tu paprasčiausiai nežinai, iš ko galima pasimokyti bei kokių praeities klaidų derėtų vengti“, – istorinių žinių svarbą grindė muziejininkė.