Kai pomėgis tampa gyvenimo tikslu
Studentai savo laisvalaikį dažniausiai praleidžia žiūrėdami televizorių, bendraudami su draugais, užsidarę virtualiame pasaulyje… Bet ar daug iš jų sutiktų skaityti mokslinę literatūrą? Ir ne šiaip sau, o tam, kad pasiektų milžinišką tikslą – sukonstruotų robotą.
Profesionalaus konstravimo link
Tokį gyvenimo būdą pasirinkę studentai Tomas Luneckas ir Linas Aidokas tikina, kad nesigailėjo nė dienos. „Konstravimas mane domino nuo pat vaikystės, mano mėgstamiausi žaislai būdavo LEGO bei kiti įvairūs konstruktoriai. Visada norėdavau sukonstruoti judantį, veikiantį mechanizmą“, – pasakoja Tomas, šiuo metu studijuojantis Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU).
Tik pradėjus domėtis šia neįprasta veikla jis susidūrė su viena iš didžiausių problemų – informacijos stoka. Teko mokytis iš kelių knygelių bei „Discovery“ rodomų laidų. Pirmojo savo sukonstruoto prietaiso tikru robotuku Tomas nevadina: „Tai daugiau buvo eksperimentinis mechanizmas su dviem ratais ir dviem kojom. Kojų judesį generavo vienas elektrinis varikliukas“. Vėliau pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo internetas, o įstojus į universitetą nemažai padėjo dėstytojai.
Dešimtoje klasėje tvirtai nusprendęs sukonstruoti robotą Tomas pagalbos sulaukė iš pusbrolio: kartu lankė paskaitas apie kompiuterinį valdymą VGTU, ten gavo daugybę žinių. Informacijos rinkimas ir buvo pats sunkiausias darbas, kurį teko atlikti norint konstruoti.
Nuolatos mokantis ir tobulėjant pomėgis tapo gyvenimo būdu, o ilgainiui ir nuolatiniu darbu. Pradėjęs nuo pačių paprasčiausių mechanizmų, dabar Tomas gali pasigirti savo sukonstruotu šešiakoju, aštuoniolikos laisvės laipsnių robotu. Su šiuo kūriniu jis dalyvavo tryliktoje „Jaunųjų mokslininkų“ konferencijoje. Tai labai didelis pasiekimas kiekvienam mokslu besidominčiam žmogui.
Svarbiausia nepritrūkti kantrybės
Lietuvoje robototechnika nėra populiari, todėl šiuo metu oficialių konstruotojų susibūrimų, kuriuose jie galėtų pasidalinti savo patirtimi ir pasiekimais, tiesiog nėra. Vis dėlto jie stengiasi susipažinti ir bendrauti. Būtent taip su Tomu susitiko Linas, VGTU pirmo kurso studentas, laisvalaikiu konstruojantis robotukus.
Neturėdamas nei teorinių, nei praktinių žinių nusprendė, kad kada nors tikrai sukonstruos judantį robotą. Tuo metu jam tebuvo vos vienuolika metų. Tačiau informacijos beveik nebuvo, mokytojai taip pat nepadėjo, internete reikalinga medžiaga buvo tik anglų kalba. Lino teigimu tik „įstojus į universitetą pavyko išsikapstyti iš duobės“. Ir dėstytojai, ir keli bendraminčiai padėjo gauti reikalingų žinių, pradėti rimtai konstruoti. „Robotai Lietuvoje kaip sniegas Afrikoje – visi kažką girdėję, bet neturi suvokimo, kas jie ir kaip atrodo,“ – savo įspūdžiais apie robototechniką mūsų šalyje dalinosi Linas. Nors besidominčių šia veikla žmonių daugėja, tačiau konstruoti skuba ne kiekvienas.
Tomas pirmakursiui padėjo ne tik savo žiniomis, bet ir literatūra. Šiuo metu didžiausias Lino pasiekimas – „Lego Mindstorm“ robotas, kuris yra dvikojis, vaikščiojantis, reaguoja į garsą, šviesą, smūgius, atstumą (t.y. „mato“). Moka „šokti“, „kalbėti“, eiti, apsisukti, daryti kažką pagal aplinkybes, pavyzdžiui, jei tamsu – jis „miega“. Toks robotas iš tiesų sudėtingas, reikalaujantis daug pastangų. „Kai tavo robotas pajuda, nejučia pagalvoji – jis gyvas!“ – pasakoja pirmakursis. Toks jausmas yra tarsi atlygis už visą vargą.
Nors abu studentai prisipažįsta konstravimui skiriantys didžiąją savo laiko dalį, tačiau ir kitų pomėgių nenustumiantys į šalį. L. Aidokas piešia anime stiliumi, klausosi įvairios muzikos, o Tomas sako turįs net ir per daug pomėgių.
Žinių siekimas įdomus ir naudingas. Jis reikalauja milžiniškų pastangų, todėl ne kiekvienam užtektų kantrybės. Noras tobulėti, matyt, turi būti įgimtas. Darbštumas, motyvacija, tikslo siekimas, meilė mokslui bei atkaklumas – taip pat labai svarbios savybės, reikalingos konstruojančiam žmogui. Ne visi studentai laisvalaikį praleidžia tuščiai, kai kurie sugeba surasti savo gyvenimo tikslą ir sukuria kažką ypatingo.