Nepaskutinio lietuvių fantasto atodūsis

Dalią Grybauskaitę knygų mugėje labiausiai žavėjo Europos Parlamento stendas. Ž. Barkauskaitės nuotr.

Vaikščioti po kasmetinę Vilniaus knygų mugę visuomet malonu: aplinkui būriuojasi inteligentiški žmonės, skamba muzika, o akys net raibsta nuo knygų gausos. Knygų mugėje galima sutikti žymius žmones – šiemet bibliotekų dienoje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Už prekystalių kantriai stovėjo ir autografus dalijo Algimantas Čekuolis, Vaiva Budraitytė ir netgi lietuvių fantastas, rašytojas Vytautas Ažušilis.

Vytautas Ažušilis neslepia knygų veikėjams duodantis savo artimųjų vardus. Ž. Barkauskaitės nuotr.

Per dvidešimt savo kūrybos metų esate išleidęs dvidešimt tris knygas, klajojote nuo fantastikos iki realizmo, nuo satyros iki poezijos vaikams. Kas lėmė tokią rašymo stilių kaitą?

Fantastikos gal būčiau ir nerašęs, mat nuo jaunystės širdyje nešiojau „Auksinį Sakalą“, tačiau sovietiniais laikais negalėjau to romano išleisti, nerizikuodamas savo gyvybe. Ir nors man daug artimesnis realizmas, ėmiausi rašyti fantastiką, nes, pirma, ji nebuvo draudžiama, antra, okupacijos laikais, kuomet žmonės buvo prislėgti ir pervargę nuo nuolatinio rimtų problemų svarstymo, fantastika buvo itin paklausi.

Iš kur semiatės įkvėpimo savo kūriniams? Iš savo asmeninės patirties, vaizduotės, o gal iš istorinių įvykių?

Dažniausiai rašau semdamasis įkvėpimo iš to, ką girdžiu vykstant politinio ir kriminalinio pasaulių užkulisiuose. Remdamasis realiais faktais, sukuriu nerealų siužetą. Draugai nuolat stebisi, iš kur randų temų savo kūriniams, tačiau aš žinau, koks galingas ginklas yra fantazija. Duokit man vieną frazę, vieną užuominą ir po poros savaičių jau galėsite skaityti romaną.

Savo brandžiausio, keturių tomų romano „Auksinis Sakalas“ tęsinį parašėte skaitytojų prašymu. Kaip sekėsi toliau kurti siužetą, kurį jau buvote baigęs?

Buvo sunku. Pavargau rašydamas „Auksinį Sakalą“ tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kaip atokvėpį parašiau trečiąjį savo fantastinį kūrinį „Dubleriai“. Pailsėjęs sėdau ir parašiau trilogiją „Išlikimas“, kurioje pasakojama, kaip pagrindiniam „Auksinio sakalo“ herojui sekėsi, grįžus į Lietuvą po tremties.

Pernai išleidęs romaną „Vėtra“ žadėjote, kad ties tuo Jūsų kūrybiniai užmojai nesibaigs ir, kad ir toliau leisite knygas. Kaip vertinate knygų leidybos ateitį?

Man atrodo, kad knyga liks dar ilgam. Jau penktus metus Vilniaus knygų mugėje daliju autografus ir matau, kiek daug žmonių kaskart nušvinta, rankose laikydami knygą.

Kaip Jums kilo idėja parašyti „Ronetą“ – Jūsų pirmąjį fantastinį romaną?

Gydydamasis ligoninėje, perskaičiau žinutę laikraštyje, kad mokslininkai pripažįsta, kad Visatoje Žemė yra ne viena. Užsidegiau šia idėja ir romaną parašiau per šešias savaites. „Roneta“ buvo išleista tris kartus: pirmą kartą dviejų, antrą – šešių, o trečią – net keturiasdešimt vieno tūkstančio egzempliorių tiražu. Visi leidimai buvo žaibiškai išpirkti, nes knygą leidau savomis lėšomis – tai man atnešė net nesapnuotą pelną. Pernai Vilniaus knygų mugės metu prie manęs priėjo septyniolikmetė mergina. Pasirodo, jos tėvai, perskaitę mano romaną, davė savo pirmagimei Ronetos vardą. Aš šiai merginai padovanojau visų savo knygų egzempliorius.

Ar pats dažnai skaitote knygas, pavyzdžiui, fantastiką?

Nuo vaikystės buvau aktyvus skaitytojas, biblioteka man atrodė kaip svajonių šalis, joje lankydavausi nuolat. Deja, dabar neturiu laiko knygų skaitymui – visą save skiriu rašymui. Tačiau žaviuosi Justo Pyliponio talentu. Kas sakė, kad fantastika Lietuvoje mirusi? Ji tiesiog slepiasi ir laukia būti atrasta vėl iš naujo. Aš tikrai nesu paskutinis Lietuvos fantastas.

Knygų mugėje Vytautui Ažušiliui labiausiai patinka bendrauti su vaikais. Kartais rašytojas jiems dovanoja knygas už dyką: „Gal vienas jų irgi ims rašyti…“ Vytautas Ažušilis nesibodi dešimtis kartų pasirašinėti ir ant savo knygų, ir ant įvairiausių popierėlių. Pusbalsiu sušnabžda, kad taip jaučiasi artimesnis kiekvienam iš savo skaitytojų.

Patalpinta: Rašiniai