Puikūs grojimo įgūdžiai nenuties kelio į pripažinimą
Tikriausiai retas paneigtų, kad kiekvienas muzikos pasauliu besidomintis žmogus turi turėti nuomonę apie savo šalies muziką, joje kuriančius atlikėjus ir tos muzikos vietą tarptautiniu mastu. Staiga kyla klausimas: „O ką mūsų tautiečiai mano apie lietuvišką muziką?“ Manau, kad atsakymas aiškus. „Popsas!“, – sakys pirmas. „Nieko geresnio už pigią popmuziką ir užstalės dainas čia neišgirsi“, – sakys antras. „Lietuvoje dominuoja tik atlikėjos, „dainuojančios“ išpūstomis krūtinėmis!“, – tokią populiarią frazę tėkš trečias. Tai yra visiška tiesa. Bet tik tam, kuris Lietuviškos muzikos klauso tik tiek, kiek sėdi prie televizoriaus ir mato čia transliuojamus „gyvo“ garso koncertus. O kokia situacija su alternatyvia muzika? Kodėl apie ją tiek mažai žinome? Vieno atsakymo nėra, tačiau viena iš galimų priežasčių kyla iš pačių muzikinių grupių saviraiškos trūkumų. Kokių?
Šiek tiek pasidomėję Lietuvos pogrindine (angl. underground) scena, minėtieji skeptikai, besiskundžiantys popmuzikos dominavimu, išvystų kitą ledkalnio pusę – gausybę puikių talentingų muzikantų, kuriančių įvairių žanrų muziką ir kokybiškai atliekančių gyvus pasirodymus. Čia kyla dar vienas neaiškumas: jei jau turime tikrai gerų grupių ir atlikėjų, kodėl apie juos nieko negirdime? Bėda ta, kad daugelio jaunų ir perspektyvių grupių kūryba niekada ir nepasiekia platesnės auditorijos, kurios dėka muzikantai galėtų tapti žinomi. Tokia situacija susiklostė dėl keleto priežasčių. Visų pirma – prastos sąlygos menininkams vystyti kūrybinę veiklą. Kad ir kaip skaudu būtų, bet, pripažinkim – nuomonė, kad iš meninės veiklos Lietuvoje pragyventi yra beveik neįmanoma, nėra iš piršto laužta. Kita vertus, yra ir kita problema. Nors ir perspektyvios, jaunos grupės ir atlikėjai dažnai nemoka savęs tinkamai pristatyti auditorijai ir skleisti žinią apie savo buvimą. Būtent dėl to daug alternatyvios muzikos lieka skambėti tik naktiniuose klubuose.
Įsivaizduokime kokią nors pogrindžio grupę. Grupės nariai keletą kartų per savaitę susirenka savo repeticijų patalpoje, kur intensyviai repetuoja, kuria naujas dainas, tobulina senesnes. Po kiek laiko suorganizuoja koncertą kokiame nors mieste esančiame bare. Į koncertą susirenka keliasdešimt ar šimtas žmonių, grupės nariai džiaugiasi jei mato keletą naujų veidų, o ne vien žmones iš pažįstamų rato arba nuolatinius gerbėjus. Po 5-6 tokių koncertų grupė įsirašo keletą savo kūrybos dainų (o gal net ir visą albumą?), dainas įkelia į savo Facebook paskyrą. Po kurio laiko aktyvaus koncertavimo vietiniuose arba kitų miestų baruose šiaip ne taip patenka į kokį nors festivalį, ten sugroja sąlyginai didelei miniai žmonių ir tada… Ir tada tuo viskas užsibaigia! Jei grupė dėl tarpusavio konfliktų ar kitokių priežasčių nesubyra anksčiau, tai vis tiek užstringa šiame taške, kuriame kurį laiką pabuvusi mato, kad nekyla aukščiau ir po truputį veikia vis pasyviau, kol galų gale išsiskirsto.
Pradėkime nuo esminės priežasties. Galbūt kai kurie muzikantai nesutiktų, tačiau galima pastebėti, kad dauguma alternatyviosios muzikos grupių turi per mažai asmeninės motyvacijos kilti ir tapti pripažintiems. Dauguma muzikantų nesuvokia arba paprasčiausiai nesistengia padaryti daugiau, nei daro didžioji dauguma kitų pogrindžio grupių. Elementarus pavyzdys: koncertų reklama. Reklamavimu paprastai užsiima baras arba klubas, kuriame numatomas koncertas. Keista, bet dauguma grupių apsiriboja paprasčiausiu Facebook įvykio sukūrimu ir būsenos atnaujinimu. Nors ir gyvename skaitmeninių technologijų amžiuje ir daug laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose, dažnai daug efektyviau veikia labai paprastas, tačiau laiko patikrintas būdas – plakatas. Patraukliai sumaketuoti plakatai miesto centre pritrauks daug daugiau dėmesio nei vienas iš šimto Facebook įvykių, kurių kasdien gauname bent po kelis. Tai tik vienas iš daugelio būdų pritraukti naujos auditorijos į pasirodymą. Kita vertus, kai kurios grupės nesugeba efektyviai išnaudoti savo socialinio tinklo paskyros – nepraneša apie savo pasiekimus, nuveiktus darbus arba paprasčiausiai nesinaudoja šių tinklų suteikiamomis galimybėmis reklamuoti savo pavadinimą.
Jei jau skeptiškai vertiname Lietuvos muzikos rinką ir jos sukuriamas prastas sąlygas įsitvirtinti, tai kodėl gi nepažvelgus už mūsų valstybės sienų? Ne, aš tikrai nesiūlau keliauti į užsienį ir ten mėginti laimę siekiant muzikinės karjeros aukštumų. Užsienio rinka yra atvira ir laukia perspektyvių atlikėjų iš kitų šalių, tačiau kažkodėl retas muzikantas siunčia savo kūrybos pavyzdžius kitų šalių prodiuseriams, įrašų leidybos kompanijoms ir pan. Jei muzika yra kokybiška, kontaktavimas su užsienio šalių muzikos atstovais gali suteikti galimybę ne tik pritraukti naujos auditorijos ir taip praplėsti klausytojų ratą, bet galbūt pasinaudoti galimybe išleisti savo kūrybos CD ar sugroti užsienio šalių festivaliuose. Skamba kaip naivios svajonės? Kol nesiimama veiksmų, idėjos ir perspektyvos ir toliau lieka svajonėmis.
Paskutinis aspektas, kuris reikalauja dėmesio, yra rodymasis viešojoje erdvėje. Tikriausiai bet kas sutiktų su mintimi, kad bene efektyviausias būdas skleisti žinią apie save yra žiniasklaidos kanalų panaudojimas. Vėlgi dauguma grupių nesistengia pakliūti į viešąją erdvę. Visi politiniai ir visuomeniniai veikėjai naudojasi masinės komunikacijos priemonėmis tam, kad juos matytų žmonių masės ir žinotų apie jų nuveiktus darbus. Tuo pačiu galima naudotis ir populiarinant savo muziką. Aišku, tą padaryti nėra taip paprasta. Paprastu koncertu bare žiniasklaidos dėmesį vargu ar įmanoma pritraukti, tačiau, pavyzdžiui, prisijungti prie kokio nors socialinio projekto, kuris domina dideles grupes žmonių (kartu ir žiniasklaidą) yra tikrai naudinga. Kitaip tariant, tinkamai suorganizuota viešųjų ryšių akcija turės teigiamą rezultatą. Žinoma, tokiems dalykams spontaniškos idėjos neužtenka – tai reikalauja nuoseklaus ir detalaus planavimo ir daugybės laiko, tačiau tinkamai tai įgyvendinus, grupės pavadinimą žinos daug daugiau nei keli šimtai fanų Facebook paskyroje.
Be abejo, visi išvardinti punktai nėra lengvai įgyvendinami. Tam reikia daug laiko, novatoriškų idėjų, kantrybės ir, žinoma, resursų. Jau seniai visiems aišku, kad norint pasisekimo bet kokioje srityje, neužtenka išmanyti vien tik ją. Tas pats galioja ir muzikai – gero ir techniško grojimo yra per mažai, siekiant plataus pripažinimo. Dauguma čia aprašomų muzikantų atkirstų jau tradicine tapusia fraze: „Kam įdomu – tas žino“, tačiau dažniausiai tai tėra paprasčiausias pasiteisinimas, siekiant apsimesti nematančiu savo paties trūkumus. Žinoma, tiems muzikos kolektyvams, kurie viso labo kuria ir koncertuoja savo pačių malonumui, rašinyje išdėstyta kritika neaktuali ir ne jiems taikoma. Kai mūsų šalies alternatyviosios pogrindžio scenos atstovai ims kūrybiškai mąstyti daugiau nei tik apie muziką, galbūt galėsime tikėtis ir prošvaistės platesniuose muzikos vandenyse.