Pirmieji kūrybiniai žingsniai

– Kaip prasidėjo pirmieji kūrybiniai bandymai?

-Esu naivus ir manau, kad kiekvienas žmogus gali kurti. Ir tik aplinka nulemia, ar jis tai darys, ar ne. Aš taip pat nesu išimtis. Mano istorija prasidėjo nuo to, kad turėjau laisvo laiko ir norėjosi veikti kažką daugiau nei vien tik sėdėti prie televizoriaus. Taip ir pradėjau. Taip ir tęsiu.

-Kaip kūrybiniai bandymai virto pirmąja knyga „Septyni metų laikai“?

-Kai darome tai, kas mums tinka ir patinka, galiausiai atsiranda ir rezultatas. Kažkas apčiuopiamo. Šiuo atveju – knygos. Iš pradžių tikrai neplanuoju, kad „va, dabar rašysiu tol, kol parašysiu knygą“. Tiesiog rašau ir leidžiu tekstams išsipildyti patiems. Žinoma, laikas nuo laiko reikia juos ištraukti iš stalčiaus ir publikuoti, tačiau tai vyksta taip natūraliai, kad prabėgus metams visų šių aplinkybių nebeprisimeni, lieka tik nuostaba, kad „va, išsipildė“.

-Po pirmosios knygos visai nekukliai buvote pavadintas vienu talentingiausių jaunųjų poetų. Toks įvertinimas tapo paskata kurti ar, priešingai, našta ir atsakomybe?

-Tuomet šio įvertinimo nesureikšminau, buvo smagu ir tiek. Kadangi nepažinojau aplinkos, į kurią patekau, ne iš karto pavykdavo ir atsekti, kad kažkas kažkur kažką apie mane rašo. Dažniausiai naujienos, viena ar kita nuomonė mane pasiekdavo gerokai pavėlavusios. Taip pat nemokėjau jų tinkamai interpretuoti. Todėl jokios naštos ir atsakomybės. Tik džiaugsmas, kad kažkas pastebėjo.

Poezijos kritika

-Skaitote kritiką apie savo kūrybą?

– Taip, visada įdomu pažvelgti į savo kūrybą ir kito žmogaus akimis. Juk gali būti, kad tai, kas tau yra balta, kitam – juoda. O tai tik praplečia akiratį ir neleidžia visuomet jaustis teisiam. Kiek žmonių, tiek nuomonių, tiek galimų vieno ir to paties žodžio interpretacijų.

-Nėra keista, kai jūsų kūrybą aptaria ir nagrinėja? Ar pats autorius visuomet žino, apie ką jis rašo?

-Net jeigu autoriui ir atrodo, kad jis žino, tai – tik trumpalaikė ir klaidinga nuomonė. Užtenka savo kūrinį perskaityti po penkerių ar dešimties metų ir jau gali jo nebepažinti. Arba pastebėti tai, ko anksčiau nebuvai pastebėjęs. O jeigu taip gali nutikti pačiam autoriui, tai skaitytojui – tuo labiau. Tuo ir nuostabūs teksto paradoksai. Atrodo, žodžiai tie patys, o reikšmė skiriasi. Kita vertus, alkanas ir sotus tą patį kepsnį taip pat valgo visiškai kitaip.

– Dažnai jūsų kūryba apibūdinama kaip monotoniška. Monotonija kūryboje – sąmoningas sprendimas ar savaiminis reiškinys?

-Tai savaiminė natūrali kūrybos tėkmė. Jeigu savo kūriniuose nesiverčiu stačia galva nuo laiptų, o leidžiuosi ramiai ir per daug nesiblaškydamas, nieko keista, kad temos ir atspalviai supanašėja. Ir viena pakopa nuo kitos niekada nebus nutolusi daugiau nei per žingsnį.

–„Visa knyga – vienos temos variacijos“ – taip apie jūsų pirmąją knygą atsiliepė poetas Marius Burokas. Kaip kuriant vystosi tematika?

-Ją padiktuoja pats gyvenimas, aplinkybės. Nėra taip, kad nusibrėži ribą ir stengiesi jos neperžengti. Paprasčiausiai gyveni, rašai, keliauji, o atsisukęs atgal pamatai, kaip visa tai, tas nueitas kelias atsispindi tekstuose. Kartais ten randi atsakymus į klausimus, kurie net nebuvo užduoti, tačiau tau tuo metu be galo rūpėjo.

-Kokiu būdu pasirenkate temas kūrybai?

-Tai temos pasirenka mane. Kartais užtenka paprasčiausios buitinės situacijos ar žodžių skambesio, kad kiltų noras tai užrašyti. O jau tuomet žodis po žodžio, temos pačios ištraukia save už ausų. Visai kaip triušį iš burtininko skrybėlės. Ir dažnai sunku tai nuspėti iš anksto. Įminti šio triuko paslaptį.

-Jūsų kūryboje daug miesto tematikos. Kodėl?

-Kūryba – tai atspindys. Jeigu joje daug miesto tematikos, vadinasi, miestas man yra svarbus. Čia aš ieškau savęs. Čia – randu. Čia – vėl ir vėl pametu. Esu miesto žmogus ir tai – mano kraujyje. Kartu su kitais tūkstančiais atokvėpių.

Įkvėpimo paieškos šaligatvių labirintuose

-Iš kur ateina įkvėpimas kurti?

-Visų pirma, reikia būti pastabiam, o tuomet ir prasideda keisčiausi dalykai. Pavyzdžiui, moteris, besidalijanti su šunimi porcija ledų, mėnulis, panašus į ką tik nukirptą nagą, arba mergaitė su mama, kiekvieną dieną sutinkamos toje pačioje vietoje tuo pačiu metu. Nuostaba ir pastabumas. Iš čia ir kyla tas noras nepaleisti pirmojo įspūdžio. Iš čia ir visa kūryba.

-Ar jūs jaučiatės tapatus savo kuriamam personažui?

-Iš dalies taip. Juk personažas, kad ir kas jis bebūtų – daiktas, žmogus ar gyvūnas, prieš užrašomas pereina kiaurai mane. Praplaukia, perbrenda. Tad nieko keisto, kad po to jame galima aptikti ir mano paties nuosėdų.

– Kaip svarbu rašant yra paisyti rimavimo taisyklių ir kitų techninių eilėraščio konstravimo aspektų ?

-Kai tik pradėjau rašyti, galvodavau vien apie melodiją, ritmą ir rimą. Ir tik gerokai vėliau, pradėjęs skaityti, domėtis, išsiaiškinęs, kas yra ta poezija, su kuo ji valgoma ir nuo ko ji prasideda, supratau, kad melodija dar nėra viskas. Tiek, kiek pradžioje galvojau apie tai, kaip noriu pasakyti, tiek dabar galvoju apie tai, ką noriu pasakyti. Nors šie dalykai tarpusavyje labai glaudžiai susiję ir loginis „galvojimas“ vyksta jau tik parašius tekstą, mėginant jį suredaguoti. Tuo tarpu rašant visi „galvojimai“ išsijungia ir telieka laisvo kritimo jausmas, kurio neįmanoma suvaldyti.

-Galvojimas, kaip rašyti, nevaržo kūrybinės laisvės?

-Varžo tik tuomet, kai pradedu redaguoti. Būna, kad tas „galvojimas“ priverčia vienur ištrinti žodį, kitur – eilutę. O tuomet – dar ir dar, kol galiausiai nieko nelieka. Štai čia ir pasireiškia tikroji kūrybinė laisvė. Iš nieko – į nieką.

-Jūsų nuomone, žodžiais galima tiksliai perteikti emocijas, vaizdus skaitytojui?

-Žodžiai – labai galinga jėga. Todėl tinkamai naudojama, ji gali daug daugiau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau rašydamas nesistengiu įtikti skaitytojui. Visų pirma, kuriu sau. Smagiausia būna, kai pavyksta save nustebinti. Tuomet ir suprantu, kad dar ne viskas prarasta.

Kūryba – tai laisvalaikis

-Ką reiškia būti jaunu poetu Lietuvoje?

-Reiškia, kad viskas dar prieš akis. Kad galima klysti ir to nebijoti.

– Minėjote, kad kūryba jums yra laisvalaikis. Tai tik laisvalaikis? Galbūt net profesija?

-Nepavadinčiau to profesija. Tai – atostogos, atokvėpio minutės, niekuo neįpareigojantys (kad ir kaip klaidingai naivu tuo būtų tikėti) santykiai.

-Ar visi jūsų tekstai patenka į knygas?

-Toli gražu ne visi. Kas kartą sudarinėjant rankraštį keičiamas jo turinys kas kelios savaitės. Ir ta kaita niekad nesibaigtų, jei nebūtų galutinių terminų.

– Kaip ilgai teks laukti trečiosios jūsų knygos?

-Tikiuosi, kad vėliausiai – iki vasaros vidurio. Trečioji knyga vadinsis „Buitinė“ ir su ja baigsis didelis mano kūrybinis etapas. Džiaugiuosi ne tik, kad ji bus išleista, bet kad bus išleista būtent dabar. Tada, kai ji labiausiai man aktuali.

Kalbino Silvija Raginaitė

Susiję