„Vėjo namuose“ gyvena trieiliai

Vienaakė katė
žalia mėnesiena
palinko virš tvenkinio

– Alis Balbierius

Tik 17 skiemenų. Háiku. Šis žanras yra japoniška eilėraščių forma, paplitusi po pasaulį ir pamažu tampanti, o gal jau ir tapusi globalia. Net ir Lietuvoje prieš trejus metus buvo vykdyta akcija „Haiku Vilniui“, kurios metu visi, kas tik gebėjo rašyti, galėjo sukurti trieilį Lietuvos sostinei. Vis dėlto galima numanyti kad tai, nors ir įdomu, kartais buvo visiškai diletantiška.

Postūmis įvyko 2009 metų rudenį, kai rinktiniai lietuviški haiku buvo sudėti į knygą „Vėjo namai“. Joje galima rasti apie 40 lietuvių poetų Kornelijus Platelis, Viktorija Daujotytė, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas Sigitas Geda, Alis Balbierius, parašytų haiku.

Vasario 20 dieną Vilniaus knygų mugėje įvyko knygos pristatymas. Jame dalyvavo knygos sudarytojas Artūras Šilanskas, įžangą parašęs Vytautas Dumčius ir poetas Vladas Braziūnas. Pristatyme kalbėta ne vien apie knygą, bet ir apie haiku kultūrą.

A. Šilanskas papasakojo apie knygos atsiradimo istoriją. Idėja gimė dar 2006 metais, ją plėtoti padėjo poetas K. Platelis. Pavadinimas parinktas pagal vieną iš knygoje esančių haiku. Siekiant pristatyti lietuvišką kūrybą užsienio skaitytojams, tekstai išversti ir į anglų kalbą. Ne visi rašantys buvo įtraukti, nes autorių yra daugybė, o rinkti jų kūrinius iš interneto, pasak A. Šilansko, būtų labai nedėkingas darbas. Sudarytojas atkreipė dėmesį, jog iki knygos pasirodymo Lietuvoje buvo tik pavieniai haiku eilėraščiai arba verstiniai kūriniai, o Europoje, JAV, Rusijoje haiku kultūra yra daug stipresnė − ten leidžiami periodiniai trieiliams skirti leidiniai.

Haiku iš pradžių buvo juokingi humoristiniai eilėraščiai. Pagal hieroglifus haiku reiškia aktoriaus sugebėjimą žmogų prajuokinti. Vėliau vystantis žanrui, jame atsirado filosofinių elementų. Teigiama, jog haiku kūrėjai grįžta į pačią pradžią, kai skiemenų skaičius nebuvo griežtai nustatytas (tą galima pastebėti ir straipsnyje publikuojamuose haiku). Klasikinis haiku tekstas reikalauja, kad jame atsirastų dvi temos: viena siaura, matoma, artima žmogui, kita apimanti visą pasaulį, tai ko mes tikrai nepasieksim, šių dviejų temų junginys ir turėtų parodyti pasaulio ribas.

Vis dėlto knyga daug kur įvardijama kaip haiku ir senriu rinkinys. Japoniškas terminas senriu (senryu) yra struktūriškai identiškas haiku, tačiau skiriasi savo turiniu. Pasak A. Šilansko skyryba klasikinio haiku tema yra gamta. Joje žmogus dalyvauja, bet nėra tiesioginis objektas. Haiku reikia bent žodžiu parodyti kontekstą, kuriuo metų laiku kalbama. Senriu netaikomas sezoniškumas, šis žanras labiau skirtas žmogui, ten daugiau humoro, net sarkazmo. Senriu iš knygos „Vėjo namai“ :

Vakaras parke
aš ir uodai
vieno kraujo

– Mindaugas Valiukas

Japonai šiuos žanrus skirsto, tačiau antologijose jos publikuojamos kartu.

V. Dumčius papasakojo apie eilėraščių turinį. „Kas yra tinklelis? Daug skylučių, sukabintų ant virvučių“, − taip jis iliustravo savo teiginį, kad ir į paprasčiausius daiktus galima pažvelgti kitaip. Jis pastebėjo skirtingą japonų ir lietuvių tautų požiūrį į gamtą, kuris ir lemia haiku skirtumus. Pažiūrėję į žydinčias obelis, lietuviai pirmiausia įžvelgia naudą − žydi obelys, vadinasi, rudenį bus obuolių. Japoniškos vyšnios žydi daugiausiai tris dienas ir vaisių neveda. Japonas ten naudos nemato. Žiedai tai tik šiandien egzistuojantis dalykas, vyšnia nužydi, žiedai nubyra, viskas tampa lyg apsnigta. Žydėjimas suvokiamas kaip žmogaus jaunystė, gyvenimas, kuris yra trumpas, ir nori nenori reikia pamatyti grožį, kaip į tą tinklelį reikia pažiūrėt iš kitos pusės.

Japonai į klasikinio haiku tekstuose nevartoja būdvardžių, vengia veiksmažodžių, viskas pasakoma daiktavardžiais. Nors jaunoji japonų poetų karta šių taisyklių nebesilaiko, ir dabar yra poetų sekančių šia tradicija. Lietuviškose trieiliuose jos nėra, nes mums reikia daug žodžių. Haiku nėra ritmo, rimo ir metro, tačiau japonų kalba skambi, daininga, nes skiemenys susideda iš vieno priebalsio ir balsio. Lietuviškųjų trieilių ir forma skiriasi nuo japoniškųjų. Pastarieji rašomi viena eilute ir nededant skyrybos ženklų.

Vis dėlto vėliau V. Dumčius pripažino, jog lietuviams šis žanras labai tinka. Jis teigė pastebėjęs, kad kai kurie autoriai norėdami atitikti haiku formą, eilėraščiuose naudojo priesaginius žodžius, pvz. berželis vietoj beržas. Šiuo būdu, jo manymu, haiku žanre atsispindi lietuvių kultūra. Haiku yra emocijos raiška, o jas reiškia lietuviai santūriai, todėl trieilis, dėl savo trumpumo, lietuviams labai tinkąs. V. Dumčiaus nuomone tikriausiai pirmasis iš lietuvių haiku parašė Sigitas Geda.

Pristatyme dalyvavęs V. Braziūnas japoniška tradicija skaitė lietuviškus haiku − nors eilėraštis parašytas vienąkart, tačiau paprastai jis skaitomas du kartus paeiliui. Tai irgi atėjo iš japonų kalbos − joje daug vienodai skambančių žodžių, todėl iš pradžių haiku paskaitomas norint, kad klausytojas suprastų mintį, o klausydamas antrąkart galėtų įsigilinti.

Pristatymą pabaigė A.Šilanskas, skatindamas rašyti ir plėtoti haiku kultūrą Lietuvoje. Jis teigė, jog „Vėjo namai“ yra puikus paskatinimas. Sudarytojo manymu, pirmiausia turi būti masiškumas, tada galbūt atsirastų ir periodinis leidinys, atviras visiems haiku kūrėjams. „Geriau, blogiau, bet reikia pradėti“, − sakė A. Šilanskas. Baigdamas pristatymą, jog haiku yra labai demokratiškas žanras. Jį gali rašyti beveik visi, tačiau puikiu poetu taps tik tas, kuris yra susipažinęs su tradicija ir turi sugebėjimą pažvelgti į kasdienius dalykus kitaip.

Patalpinta: Rašiniai