Kiek, Jūsų manymu, dabartinės Lietuvos žiniasklaidos pobūdį lemia turgaus, arba rinkos dėsniai, pavyzdžiui, pasiūla bei paklausa?

Tai dvejopas dalykas. Galima būtų pasakyti, kad rinka – lemtingas veiksnys. Tai kapitalizmo logikos elementas, kuriam paklūsta viskas. Pasiūla priklauso nuo paklausos. Žiniasklaida dirba rinkos sąlygomis, o čia klientas visada teisus. Bet iš to daromos nebūtinos, taip pat ir neteisingos išvados. Žiniasklaidos atstovai sako, kai kalbamasi atvirai: „mes suprantame, kad gaminame šlamštą, bet žmonės jo nori“. Žinoma, tai paprasčiausias cinizmas.

Be to, yra ir atvirkštinis ryšys: kiekvienas viešas kreipimasis kuria taip pat ir savo adresatus, publiką. Žinoma, ne iš karto, palengva. Šiaipjau žmonės nėra nepajudinamai nusiteikę vartoti prastos kokybės žiniasklaidos produktus. Tačiau dauguma tiesiog neturi iš ko rinktis ir nėra matę nieko kito, neturi su kuo palyginti. Taigi dabartinė paklausa yra pagaminta pasiūlos. Mūsų žiniasklaidos pasiūlos– paklausos – pasiūlos ratukas labai jau mažytis ir greitai sukasi. Galiausiai neturime nei žmoniškos televizijos, nei bent vieno padoraus laikraščio.

Tačiau ar kam nors šiuo metu bereikia kitokios žiniasklaidos? Ar situacija nėra nekintanti?

Keistas dalykas: kai kalbiesi su draugais ar pažįstamais, pasirodo, kad nėra tokių, kuriems patiktų žiniasklaida. Labai dažnas pasigenda gero laikraščio, sakykime, tokio, kaip „Süddeutsche Zeitung“, tačiau jis niekaip neatsiranda. Kaip sakoma, „visi peikia blogą orą, bet niekas nieko nedaro.” Mūsų socialinė bejėgystė, kuri reiškiasi visur kur, veikia ir čia: tas nepasitenkinimas niekuo nevirsta, tvyro, ir tiek. O laikraštininkai ir televizininkai daro savo, pinigai daro savo.

Kokia yra kultūrinės spaudos padėtis? Ar tai nėra alternatyva?

Kultūrinė spauda labai siaurutė ir, sakyčiau, korinė: kas sau dirba kažkaip savaime susispietusios grupelės. Viename savaitraštyje randi parodų ir koncertų aprašymų, o daugiau beveik nieko, kitame – truputėlį literatūros ir eseistikos, o daugiau nieko, trečiame – dar kažką. Bet nėra nė vieno tikro kultūros savaitraščio, nėra viešosios kultūros erdvės, tik paskiri burbuliukai. Apie dienraščius šiuo atžvilgiu neverta nė kalbėti.

Kultūrinių laidų televizijoje padėtis svarstoma taip, tartum kultūra būtų labai sunkus, nemalonus, kone didvyriškų pastangų reikalaujantis dalykas. Nedrąsiai skelbiamas ketinimas supažindinti su M. K. Čiurlionio kūryba: kažin, ar atsiras žiūrovų? Ką ir kalbėti apie sudėtingesnius ir specifiškesnius dalykus? Prisimenu Prancūzijoje matytą televizijos laidą, kur profesorius egiptologas gal tris valandas su nedidelėmis pertraukomis žinioms sėdėjo krėsle savo kabinete ir kalbėjo. Nebuvo jokios iliustracinės medžiagos, jokių Egipto grožybių ar retenybių, žmogus ramiai dėstė apie gana specialius savo tyrimus. O per vieną arabų televiziją teko matyti ilgiausią anglišką laidą apie pagyvenusius vienišus žmones Niujorke.

Manau, kad ir Lietuvoje būtų publikos, kuri žiūrėtų tokias laidas. Tai tiesiog vaizduotės stygius: netelpa galvoje, kad tokie dalykai galėtų ką nors patraukti, ir todėl net nemėginama ką nors pasiūlyti. O kai nemėginama, tai ir sukuriama atitinkama publika. Keliolika metų rodant tai, kas dabar rodoma, ateina karta, kuri paprasčiausiai nieko kito nėra mačiusi ir galbūt jai tai iš tiesų būtų per sunku. Krizenama sau, klausantis nesibaigiančių idiotizmų. Net solidūs kultūros profesionalai pasirodo ekrane, atlikdami juokdarių vaidmenis.

Ar sutiktumėte, kad žiniasklaida dažnai užima ciniško teisėjo vaidmenį?

Lietuviškasis cinizmas – rimta tema. Jis kone visuotinai paplitęs, tad vos tiktai kas imama aiškinti ciniškai, šitai tuoj pat įtikina daugelį. Apie sau nežinomus dalykus žmonės iš anksto nusiteikę spręsti ciniškai – tai mūsų kasdienio mąstymo automatizmas. Žiniasklaida remiasi tokia galvosena ir ją intensyvina. Tai ji pajėgia padaryti. Politinių diskusijų klausimai ir komentarai dažniausia orientuoja kaip tik šitaip.

Ciniškas aiškinimas, beje, anaiptol ne visada neteisingas, nes ir pati mūsų socialinė tikrovė žymiu mastu yra ciniška, ciniškų veiksmų kuriama. Bet čia slypi ir pavojus: yra dalykų, kurie ciniškam mąstymui nepasiekiami. Beje, labai skiriasi tai, kaip žmonės aiškina sau artimą aplinką, pažįstamų žmonių veiksmus, ir tai, kaip jie aiškina viešuosius, iš žiniasklaidos sužinomus dalykus. Kaip čia yra, kad žiniasklaida, kaip bendruomenę buriantis dalykas, taip skiriasi nuo galvojimo apie artimą aplinką? Ką gi, viešo gyvenimo plotmėje esame asocialūs, ir tas asocialumas nuolat atkuriamas ir skleidžiamas medijų.

Galbūt tai lemia problemiškas objektyvumo žiniasklaidoje ir kasdienybėje santykis?

Objektyvumas dažnai (ir neteisingai) suprantamas kaip interpretacijos priešingybė. Ir jeigu, be to, galvojame, kad, kaip sakė F. Nietzsche, „faktų nėra, o yra tiktai interpretacijos“, kad objektyvumas apskritai neįmanomas, o galima tiktai interpretuoti… Kad kiekvienas gali interpretuoti kaip tinkamas… Bet tai prastas Nietzsche’s minties aiškinimas. Jis manė, kad interpretuojant reikia „pasverti ir daiktą, ir svarstykles, ir svėrėją“. Dalykui negalima primesti savo išgalvotą svorį: ne tai yra interpretacija. Reikia nustatyti, kiek jis iš tiesų sveria. Ir to dar negana: tiksliai sveria tas, kuris pasveria visus tris. Vadinasi, interpretatorius turi kartu interpretuoti ir savo interpretavimo būdą ar priemonę, ir pats save. Tikrovė ir objektyvumo reikalavimas niekur nedingsta, o jų nepaisydami, tiesiog apgauname save pačius ir kitus lengvatikius.

Ar žiniasklaida, informacija yra vartojimo objektas?

Kiekvienas žino, kad gyvename vartojimo visuomenėje. Kapitalizmas – tai sistema, kurioje galima sakyti, kad viskas yra vartojimas ir mėgavimasis. Bet pas mus šitai suprantama perdėm tiesmukai, lėkštai. Visų pirma, vartojami labai skirtingi, skirtingos vertės dalykai. Kaip gi tu „vartosi“ sonatą ar simfoniją, jomis „mėgausies“, jei nemoki jų išgirsti? Juk tai ne fizinis dalykas.

Be to, itin trūksta supratimo, kad vartotojai yra individualūs ir norėtų skirtingų dalykų. Žiniasklaidoje, kaip ir politikoje, orientuojamasi į tai, ką išryškina apklausos – į didžiausius skaičius, procentus. Tačiau procentai rodo tiktai masę. Tarkime, apklausa rodo, kad kuri nors laida patinka aštuoniasdešimčiai procentų vartotojų. O kas patinka likusiems dvidešimčiai? Man atrodo, tai jau niekam neberūpi. Todėl viskas drožiama į vieną pusę: kokių yra daugiausia?

Man padarė įspūdį kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio pateiktas pavyzdys. Dėl interneto ryšių tapo įmanoma rašyti tokią muziką, kurios klausytojų per visą Žemės rutulį tėra gal kokie du šimtai. Kompozitorius net nežino, kur tie klausytojai, kas jie tokie, kuo vadovaujasi, bet tam tikra auditorija, tegu ir labai nedidelė, vis dėlto susidaro. Klausimas tik tas, kaip užmegzti ryšius, kad tie negausūs klausytojai galėtų pasiekti tai, kas jiems patinka.

Kokį matote visuomenės ir individo santykį žiniasklaidos akivaizdoje?

Į individą visiškai neatsižvelgiama. Žiniasklaida iš prigimties nesiorientuoja į individą ar saujelę. Pas mus orientuojamasi tik į daugumą, o mažumos, juolab individai ignoruojami. Televizijų administracijos pagal reitingus sprendžia, kurios laidos reikalingos, o kurios ne. Nepatenkintųjų gali būti ne taip mažai, bet jie niekam neįdomūs. Taip nuolat gaminamas labai suplokštintas auditorijos vaizdas ir į jį orientuojamasi. Sakykime, kad galutinis tokių optimizacijų rezultatas būtų kokios nors laidos šimtaprocentinis žiūrimumas. Ar tokia situacija būtų gera? Labai tuo abejočiau. Bet tai televizijų orientyras.

Ar nesukuriama priešprieša tarp kelių niekam neįdomių negausių procentų ir vadinamosios TV aukštuomenės?

Aukštuomenės terminas, kalbant apie demokratinio pobūdžio visuomenę, apskritai keistokas. Žodžiai mus suvedžioja, kalbame apie siaurą elitizmą. Pagaliau pats žodis „elitas“ yra pagadintas, nieko nebereiškia. Juokinga kalbėti, kad vadinamieji stiliaus žurnalai yra elitinis ar aukštuomenės dalykas. Kaip buvo sakoma prieš karą: „Juk jam iš smokingo kišenės žagrės rankena kyšo“.

Daug tiksliau būtų kalbėti apie įvairovę ir skirtumus. Žmonės domisi ar domėtųsi, jei kas nors jiems siūlytų, įvairiausiais dalykais. Gali pasigesti labai paprastų dalykų, gal kokios laidos apie žvejybą, nors visai nežvejotum: čia bent konkreti veikla, kažką savo veikiantys žmonės, o ne dirbtinos realybės šou ar begaliniai profanų konkursai.

Ar ta aukštuomenė ir didelė žiniasklaidos dalis nėra sukurta kaip pamėklė?

Televizijos rodoma ar masinių žurnalų aprašoma tikrovė kone visa yra padaryta, neturi nieko bendra su gyvenimu. Tai netikras, pamėklinis buvimas. Tikrovė lieka už žiniasklaidos ribų, asmeniniuose žmonių gyvenimuose ir bendravime. Skirtumas tarp žmonių televizijoje ir gyvenime yra didžiulis ir nenustoja stebinti. Privačiai bendraudami žmonės daug įdomesni, įvairesni, samprotauja ir sprendžia nepalyginamai išmintingiau, negu visiškai konvenciniai, vien tiktai žanro pagimdyti televizijos ar spaudos personažai. Tarp jų nėra nieko bendro.

Kalbino Ramūnas Čičelis

Bernardinai.lt publikacija

Susiję