Yra erdvės, kurių pažeisti negalima. Kiekvienas mūsų nuo valstybės galvos iki kalinio turime savo pasaulį, o jame yra draustiniai, po kuriuos kitiems vaikščioti nevalia. Dar yra zonos, kur būname tik su kažkuo, ir trečias ten nepageidaujamas.

Mes gyvename visuomenėje, ir kiekviena diena yra daugybės tarpusavio kontaktų virtinė. Žmonės seniai yra suvokę, kad negalime būti kiaurai permatomi lyg tušti buteliai, todėl turime nerašytas bendrabūvio taisykles, kurios leidžia kiekvienam išsaugoti nepaliestas teritorijas. Fizinė asmeninė erdvė yra ir mūsų būstas, ir pusmetris aplinkui mus. Piršimasis į svečius ar per didelis glaustymasis vertinamas kaip pasikėsinimas į privatumą.

Erdvės reikia ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Kai ką laikome giliai savyje, kai kuo pasidalijame tik su išrinktaisiais ar artimiausiais. Mes natūraliai išskiriame asmeninius santykius, tuo pabrėždami, kad tai liečia tą mūsų dalį, kurios į viešumą neišleidžiame. Štai atsistatydina Povilas Malakauskas iš VSD ir sako: „Dėl asmeninių priežasčių“. Prezidentė jam paantrina: „Ir dėl asmeninių priežasčių“. Mums labai smalsu, kas jį išvertė iš kėdės, bet pripažįstame, kad net toks pareigūnas turi teisę į asmeninį gyvenimą, už kurio galima pasislėpti kaip už širmos.

Totalitarinės visuomenės modelio idealas – žinoti viską apie kiekvieną. Kiaurai peršviestas ir be užuovėjos likęs žmogus yra viso labo patogus sraigtelis, o turintis savo draustinius išlieka laisvas juose net įgrūstas į narvą. Asmeninė erdvė yra šventa tiems, kam šventa teisė būti laisvam. Tol būsime laisvi, kol gerbsime kitų laisvę.

Paradoksalu, kada šią nuostatą griauna žiniasklaida, kuri yra pašaukta būti visuomenės laisvių ir teisių sarginiu šunimi. Paskutinis įvykis buvo praėjusį savaitgalį. Kažkoks anoniminis fotografas su geru teleobjektyvu įsisiurbė į premjero mobilaus telefono ekraną ir pasalūniškai per petį nufotografavo jo susirašinėjimą su žmona. Ar to fotografo niekas nemokė namuose tokio elementaraus dalyko, kad skaityti svetimus laiškus yra nedora ir negarbinga, ar jis augo akimi prilipęs prie skylutės moterų tualete, ir ne jam skirti žodžiai sukėlė tiek pat laimės, kaip nusmauktos kelnaitės, bet savo vagystės jis aiškiai negėdijo.

Visiškai nesvarbu, apie ką kalbėta. Ką žmona skyrė vyrui, o vyras – žmonai, tapo vieša. Tais laikais, kai garbė kažką reiškė, toks viešintojas gautų antausį ir aiškintųsi dvikovoje.

Pas mus tiek išskydo vertybės, kad ne gėda net viešai demonstruoti pavogtą daiktą. „Lietuvos rytas“ jau šeštadienį įdeda vagišiaus padarytą mobilaus telefono ekrano nuotrauką ir raginimą žiūrėti sekmadienį „Lietuvos ryto“ televiziją. Vienas geriausių Lietuvos žurnalistų E. Jakilaitis savo laidoje demonstruoja A. Kubiliaus susirašinėjimo su žmona nuotraukas kaip žaismingą savaitgalinį reportažiuką. Atrodo taip, lyg E. Jakilaitis lįstų į svetimą sutuoktinių lovą ir suokalbiškai merktų akį paauglių auditorijai: „Ką gi jie ten veikia po antklode? Tuoj pažiūrėsim.“

Publikaciją ir parodymą kažkas turėjo aprobuoti. Sprendimus priiminėja ne kvailiai. Ar jie nežino, kad griaudami leistinumo ribas tuo pačiu atriša rankas antrai pusei pakeisti taisykles? Jau planuojamos įstatymo pataisos, pagal kurias politikai gali būti išbraukti iš viešų asmenų sąrašo. Tada mūsų numylėtiniai galėtų užsirakinti po devyniais užraktais, pasiuntę šunims šėko pjauti visus žurnalistus, kurie iki šiol sergėja jų veiklos skaidrumą.

Teisę į privačią erdvę turėjo ir tapšnotojas Rolandas Paksas, ją turi ir privilegijomis apsikarstę seimūnai. Lauždamiesi į asmens draustinį, žurnalistai patys stato sieną, kurios pasekmės sukeltų labai neigiamų padarinių demokratijai. Ne taip seniai atšaukti nepavykę Arūno Valinsko ribojimai žiniasklaidai buvo atsakomoji reakcija į asmeniniais užgauliojimais virstantį Seimo darbo nušvietimą. Šiandien valdžios provokavimas užsisklęsti po skausmingų biudžeto karpymų, švelniai tariant, yra neatsakingas.

Tokiu būdu didinant atotrūkį stiprės įtampa visuomenėje, apie kurią taip svajoja riaušių šaukliai ir šalti jų projektuotojai. Dūžtančių vitrinų garsas nėra himnas demokratijai. Demokratija yra atviras kalbėjimas, o ne priešprieša. Antraip per ašarinių dujų debesį nepamatysime, kaip valstybės vairo įsistvers naujieji gelbėtojai.

Žmogiški paklydimai kartais tiesiogiai atsišaukia valstybių gyvenime, o valstybėje įsitvirtinę vertybės tampa sietu, per kurį išsijojami tinkamiausi į postus. Prancūzijos užsienio reikalų ministras yra paliudijęs, kad per Gruzijos-Rusijos karą Nicolas Sarkozy sakė Dmitrijui Medvedevui: „ Nebūkite melagis, juk negražu.“ Yra žmonių, kurie net aukščiausią postą pasiekę nepamiršta padorumo ribų. O mūsų istorijoje užtenka teleobjektyvą turėti – ir jau viskas galima. Jei tokiam duotum šautuvą ir nuodėmių atleidimą, turbūt išpleškintų viską, kas juda.

Mes atsispyrėme niveliuojančiam brežneviniam socializmui, atsispirsime ir vilionėms įsiteikti rinkai padorumo kaina. Ir tada buvo, ir dabar yra pasiduodančių, tačiau kol kas mūsiškiai laimi, kartodami:

Ja ne liubliu cholodnogo cinizma,
V vostorženost ne veriu, i eščio –
Kogda čužoi moi čitaet pisma,
Zagliadyvaja čerez plečo.

(Aš nemėgstu šalto cinizmo,/ Susižavėjimu aš netikiu, ir dar -/ Kai skaito svetimi man skirtus laiškus,/ Vogčiom per petį žvelgdami.)

Įtaigiau, kaip dainavo V.Vysockis, aš neparašysiu, todėl siūlau pagalvoti, kad žodžiai, gimę 1969 m. Maskvoje, skamba lyg mums skirti.

Delfi.lt publikacija

Susiję