Vilniuje – už upės

Už Vilnelės įkurtas mikrorajonas, neva yra menininkų respublika. Kol esi po Užupio angelo sparnu, tol viskas atrodo gražu ir bohemiška. Tad nusprendžiau Užupio gatve kopti aukštyn ir įsukti į nebe tokią patrauklią Polocko gatvę. Užsibrėžiau žūtbūt surasti nors vieną vištą.

Atradau. Bet, deja, tik vieną. Kapstančią lapus prie namo. Tarsi būtų palaidas kiemsargis šuo. Polocko gatvė mane nustebino ir pakerėjo. Joje radau tokį lietuviško agonijai pasmerkto kaimo peizažą, kad akimirkai pamiršau besanti Vilniaus centre.

Kieme ardomi automobiliai, ant tvorų, virvelių sudžiaustyti drabužiai, užžėlę kiemai, šuliniai, šiukšlės ir išdaužyti langai – liūdnoka, bet, deja, tiesa.

Tokie vaizdai, užėjus į vieną iš išorės išvaizdaus pastato vidinį kiemą – dažnas akibrokštas.

Viena iš Polocko gatvėje riogsančių kaimo gyvenimą imituojančių lėbavimo įstaigų.

Spalvotos langinės, ankštose patalpose įkurtos parduotuvėlės – vienas iš kaimo vaizdų, išblukusios nuotraukos pavidalu iškylantis atmintyje.

 

Toje pačioje Polocko gatvėje stovinčio namo kieme – remontuojamas automobilis. Nuimti padangą, tai nuėmė, bet, matyt, kol uždės – automobilis nebetiks naudojimui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Einant Bernardinų kapinių link, į kalną kyla Žvirgždyno gatvė. Joje ir išvystu patį tikriausią nykstančio lietuviško kaimo peizažą. Liūdna senolė kiūtinanti pasisemti vandens iš šulinio, vienišas vilkšunis, saugantis statybinių medžiagų priverstą kiemą nuo varnų. Išties – gatvelė be gyvybės. Bet įkvepianti pastebėti kiekvieną smulkmeną.

 

Grįžtu į Polocko gatvę ir pamatau laiptus į kalną. Sumanau užlipti ir apžvelgti šią Užupio veido pusę iš aukščiau. Šiaip ne taip įkopusi, einu pašniukštinėti, kaip gi namų kiemai atrodo iš kitos pusės. Ir regiu keistą vaizdą. Kiemas – lyg mažas turgelis. Ir, mano didžiam džiaugsmui, besileisdama žemyn – atrandu vištą! Nelabai suprantu, kam laikyti vieną vištą. O ir ši į tradicinę perekšlę nepanaši, kapsto sau purvus ir pati sau šeimininkė – vaikšto kur nori.

 

 

 

 

Susidomėjusi Užupiu, kokio dar matyti neteko, nepastebėjau, kaip priartėjau prie judrios gatvės. Supratau, kad mano šniukštinėjimai ir kelionė po apylinkes baigiasi. Tai dar paslapčiomis įkišau nosį į prie gatvės stovėjusiųjų namų kiemus ir nesusilaukusi močiučių piktų šūksnių, kupina įspūdžių, patraukiau namo.

Pabaigai

Romualdas Granauskas romane „Gyvenimas po klevu“ neklydo sakydamas, kad lietuviškas kaimas mirštąs. Užteko vos poros valandų Užupyje, kad pamatyčiau nuvargusio lietuviško kaimo prototipą, ištuštėjusias sodybas ir gatveles. Keičiamės mes patys, keičiasi pasaulis ir milžiniški daugiabučiai šešėlyje palieka jaukias trobeles, kuriose užaugo kelios vaikų kartos. Kaimas – lietuvio buveinė, tradicijų ir vertybių lopšys. Tad nesuprantu tik vieno, kodėl mes, vadinamieji europiečiai, mėginame pabėgti nuo savo praeities ir tradicijų ?

Tiesiog nuo savęs.

Susiję