Dvidešimtmetė upė
Tegu Lietuva būna upė, tokia viena ir didelė, kur Nemuno ir Neries vandenys tik susikibę šoka. Tegu lietuviai būna sidabražvynės žuvys, žvitriai plaukiojančios visuose gimtuose vandenyse, nardančios giliai, neplaukiančios paviršiumi. Tegu lietuviai būna upėtakiai, gyvenantys tik švariame vandenyje. Tegu upės delta tampa siekiamybe, svajone, tikslu, bet tegu sūrūs jūrų vandenys atgina atgal į įsčias, kur, didvyriškai gimę, didvyriškai mirs. Tegu visi tiltai per upę primena, jog Lietuva matoma, girdima ir reikalinga dėl savo kultūros, istorijos, tradicijų, kad nesijaustumėme pasiklydę.
Ta upė tekėjusi šimtmečių šimtmečius, giedojusi sutartines, prašiusi globojama Žemynos, stiprinama Perkūno, siekusi Darnos, Skalsos ir Šviesos, išsigraužė giliausias vagas, užliejo svetimas žemes. Taip ir tekėjo daugelį metų sraunia vaga, pati save apsivalydama. Būdavo, upė išsekdavo, žuvys žagsėdavo, vanduo nešdavo šūksnius, geležį ir kraują. Atplaukdavo svetimšalės sidabražvynės, vis norėdamos krantą prie kranto pritraukti, vandenį kibirais išsemti ir pilti į savo žemes, į savo ežerus. Apaugdavo gimtieji vandenys švendrais, meldais, nendrėmis, asiūkliais, pamiršdavo lietuviai savosios upės vardą, beviltiškai spėliodami tikėdavosi, jog ta srauni kadaise buvus upė nusileis į vagą iš padebesių kaip sakmėse ir užlies krantus, ir neš tą patį žodį, tą pačią dainą. Matyt, žinojo tai, kad tauta negali žūti, nebent nusižudyti. Raudės raudojo, o mūsų upėj paklydėliai prausėsi kojas. Išsemtų kibirais vandenų žuvys blaškėsi po pasaulio vandenis, jų ašakos išsimėtė po dugnus, gulė po svetimais akmenim, užsinešė smėliu. Reikėjo gelbėti savas dar gyvas kuojas ir ešerius, iš kurių atimtas gyvybei svarbus turtas – vanduo.
Pasisėjo vilkdalgiai. Ir tokių dalgių pakako švendrynams iškirsti. Žvarbų vasarį ištryško šilti šaltiniai giliai kažkur iš žemių, stovinčios upės vanduo, ledu pavirtęs, ėmė aižėt, properšos lytis atskėlė, vėliau sulaukėme liūčių, ir mūsų upė prisikėlė ir vėl tekėjo nedrąsiai, neramiai, bet vis stiprėdama ir augdama, prisižadėdama daugiau krantų nebesujungti. O štai pasaulio milžinai – žvejai tebeieškojo žemėje sliekų, norėdami išgaudyt kuojas, ešerius ir karpius.
Išaušęs dar vienas žvarbus pavasaris pasišaukė ant upės lyčių kovus. Suskridę čia vienuolika kovų snapais stukseno ledą, taip vis prašydami pabusti, atsimerkti, atgimt. O žuvys šokinėjo, šviežesnį orą kvėpdamos, lygius krantus šlifuodamos. Numirė milžinai, palikę dideles pėdas, į kurias subėgo mūsų upės vanduo. Sulaužėm meškeres, sutraukiojom tinklus, sugriovėm užtvankas …
