Marytė Kontrimaitė. Vardan vaikų saugumo
Visus šiuos metus ypač didelio žiniasklaidos dėmesio susilaukė naujas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo variantas. Jis spaudoje, radijuje ir televizijoje kone vieningai buvo vadinamas „prieštaringai vertinamu“, iš esmės suvokiant šią formuluotę kaip smerkiamą. Ir štai, nepaisant buvusiojo prezidento ir naujosios prezidentės veto ir jos sudarytos darbo grupės pateikto naujojo varianto, Seimas vėl bandė pasipriešinti prezidentės valiai ir neskubėjo patvirtinti neutralaus varianto. Vėl skambejo protestai, Seimas buvo kritikuojamas. Tai negi mūsų Seime įsitaisė piktavaliai „liaudies priešai“?
Pabandysiu paaiškinti, kaip atsirado šis savotiškas istatymas. Leidžiu sau imtis šio nedėkingo darbo todėl, kad, skirtingai nuo daugelio įstatymo kritikų, kurie jį puolė net neperskaitę, gerai žinau jo priešistorę ir kuriant įstatymą dalyvau nuo pačių jo užuomazgų dar 1998 metais, kai visuomenei spaudžiant Seime buvo sudaryta speciali grupė, privalėjusi sukurti nepilnamečių apsaugos nuo žalingos viešosios informacijos teisės aktus. Nedalyvavau tik kuriant paskutinį įstatymo variantą bei Prezidentės darbo grupės parengtą projektą, bet perskaičiau juos labai atidžiai. Pradėsiu nuo priešistorijos.
* * *
Anuo metu, kai dabartinių Lietuvos nepilnamečių tėvai patys buvo nepilnamečiai, daugumai žmonių net mintis, kad vaikus ir paauglius reikia saugoti nuo viešosios informacijos, žiniasklaidos, būtų atrodžiusi visiška nesąmonė. Viešoji informacija tuomet buvo tokia sterili, kad joje nė su žiburiu nebūtum radęs kokio smurto ar sekso (jo, kaip vyresnieji atmena, SSSR iš viso nebuvo) ir tokia nuobodi (bent jau žiniasklaida), kad nepilnamečius būtų reikėję verste versti ja domėtis. Tiesa, dabar su ilgesiu prisimename gražius animacinius filmukus vaikams, o keletas leidinių vaikams, tokių kaip „Genys“, „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“ (nepaisant nedidelių privalomos ideologijos dozių) buvo tikrai patrauklūs.
Bulvarinė viešoji informacija eiliniams sovietiniams piliečiams buvo nematytas baubas, apie kurią žinota tiek, kad ji tykoja žmonių „supuvusio kapitalizmo” šalyse, o sovietinę visuomenę nuo visokių informacinių negerovių budriai saugojo „Glavlito“ cenzoriai, kurie atlikdavo politinių, moralinių ir estetinių arbitrų vaidmenį.
Sovietinės cenzūros instrumentas „Glavlitas” nepriklausomybę deklaravusioje Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas 1990 metais. Jo vietoje įkurta Visuomenės informavimo priemonių valdyba (ten perėjo dalis „Glavlito” specialistų). Ji netrukus buvo perorganizuota ir pavadinta Spaudos kontrolės valdyba, ėmėsi žiniasklaidos reguliavimo, bet negalėjo suvaldyti bulvarinių visuomenės informavimo priemonių srauto. Bandymai kaip nors kontroliuoti žiniasklaidą iš karto būdavo traktuojami kaip cenzūra, kuri uždrausta jau 1991 m. Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, o vėliau – Konstitucijoje.
Laisvoje Lietuvoje žiniasklaidos atstovai greitai pajuto savo reikšmę visuomenėje, išvydo naujų galimybių pasipelnyti iš informacinės įvairovės troškimo, ir prasidėjo spartus iš pradžių spaudos, o paskui ir radijo bei televizijos bulvarėjimas. Imta vis atviriau eksploatuoti anksčiau draustas temas. Specialūs bulvariniai leidiniai lenktyniavo, kuris pirmiau sulaužys dar vieną „tabu” – tos pačios lyties atstovų (atstovių) seksas, pedofilija, įvairi kraujomaiša, prievartavimai, žudynių, kankinimų detalūs aprašymai, markizo De Sado bei kitų anksčiau draustų autorių publikacijos ir gausybė įvairiausių skandalų, gandų, paskalų.
Net didžiųjų dienraščių leidėjai, matydami bulvarinių leidinių populiarumą, ėmė tiekti skaitytojams bulvarinę informaciją. Beveik nebeliko patikimą, objektyvią informaciją teikiančių solidžių dienraščių, kurie pirmame puslapyje šalia (ar net vietoje) svarbių Lietuvos ir pasaulio įvykių nespausdintų tipiškos bulvarinių leidinių medžiagos – kriminalinių įvykių, skandalų aprašymų, abejotinų nuotraukų ir t.t.
Šitos temos ėmė skverbtis ir į elektroninę žiniasklaidą, ypač į naujai susikūrusias videotekas, videosalonus, komercinių radijo ir televizijos stočių programas.
Sumanyta šį bulvarinį verslą paveikti jautriausiu būdu – per pelną, didesnius mokesčius, ir 1991 m. pabaigoje Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl spaudos leidinių, turinčių erotinį pobūdį, apmokestinimo, taip pat erotinio pobūdžio kino filmų bei videoprogramų, kitų renginių viešo rodymo ir prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos”. Šiuo nutarimu buvo pavesta Kultūros ministerijai nustatyti erotinio pobūdžio leidinių platinimo tvarką ir nuolat teikti Finansų ministerijai informaciją apie šiuos leidinius ir tokio pobūdžio kino bei videoprogramų ir renginių viešo rodymo tvarką. Finansų ministerijai buvo nurodyta nustatyti individualių akcizų dydžius leidiniams, turintiems erotinį pobūdį. Ten pat nustatoma, kad tokio pobūdžio filmai, videoprogramos ir renginiai gali būti rodomi tik asmenims, sukakusiems 16 metų, o per TV tokie dalykai gali būti rodomi tik nuo 23 valandos.
Šiame pirmajame nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės dokumente, skirtame nepilnamečių apsaugai žiniasklaidoje, apie smurtą nekalbama, ribojama tik erotika. Įdomu, kad tame nutarime nustatoma ir prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka.
1992 m. sausį Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, o 1995 m. ją ratifikavo. Konvencijoje kalbama apie žiniasklaidos svarbą vaikų fizinei bei dvasinei raidai ir apie būtinybę juos apsaugoti nuo kenksmingos informacijos.
Spaudos kontrolės valdyba sukūrė „Kino filmų, videofilmų bei videoprogramų viešo rodymo, tiražavimo bei platinimo, erotinio pobūdžio renginių viešo rodymo ir erotinio bei smurtinio pobūdžio spaudinių platinimo tvarką”, Vyriausybės patvirtintą 1992 m. spalį, – čia jau ir smurtas trakuojamas kaip pavojingas bei ribotinas.
1995 m. buvo įsteigta speciali komisija, kuri turėjo prižiūrėti tos tvarkos įgyvendinimą: priskirti spaudos leidinius, kino bei videofilmų ir TV programas pornografinio (visiškai draudžiama), erotinio ar smurtinio pobūdžio (ribojama) kategorijai, indeksuoti kino ir videoprodukciją pagal jos tinkamumą atitinkamai žiūrovų auditorijai: A – skirta visiems; B – vaikams iki 16 metų žiūrėti su tėvais; C – žiūrovams nuo 16 metų; D – tik suaugusiems nuo 18 metų. Komisija (joje buvo fotomenininkų, gydytojų, žurnalistų, psichiatras, teisininkas ir kt.) įpareigojo šiuos indeksus su paaiškinimais skelbti reklamoje ir spaudoje. Kadangi tai turėjo daryti patys viešosios informacijos platintojai, o už komisijos sprendimų nevykdymą nebuvo nustatyta jokios rimtesnės atskomybės, dauguma informacijos platintojų šių sprendimų nepaisė ir indeksų neskelbė.
* * *
Apie nekontroliuojamos bulvarinės informacijos žalą vaikams vis garsiau prakalbo tėvai, pedagogai ir psichologai. Sunerimo atsakomybę jaučiantys, profesijos prestižu besirūpinantys žurnalistai, jų organizacijos ėmė skelbti profesinės etikos idėjas. Lietuvos žurnalistų draugija 1994 metų pradžioje dideliu tiražu išleido brošiūrą ”Žurnalistikos etika”, kurioje buvo išspausdintas Europos Parlamentinės Asamblėjos 1993 m. priimtos rezoliucijos dėl žurnalistinės etikos vertimas į lietuvių kalbą.
1994 m. vasarą ir Spaudos kontrolės valdyba informaciniame leidinyje, skirtame „Steigėjams, leidėjams, spaustuvėms, video ir radijo studijoms” išspausdino minėtą rezoliuciją. 1995 m. rugsėjį Seimas priėmė nutarimą „Dėl pritarimo Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijai dėl žurnalistinės etikos” ir rekomendavo spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių žurnalistams bei darbuotojams, taip pat valstybės bei savivaldos institucijų pareigūnams laikytis šioje rezoliucijoje išdėstytų pagrindinių etikos principų.
Abi Lietuvos žurnalistų profesinės organizacijos – Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) ir Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) kartu su radijo ir televizijos savininkų bei periodinės spaudos leidėjų organizacijomis ėmėsi įvesti žiniasklaidos rengėjų bei platintojų savireguliaciją. Buvo organizuojami seminarai, pasitarimai, konferencijos. Minėtos rezoliucijos pagrindu parengtas etikos kodekso projektas, pasinaudota ir kai kuriais Švedijos žiniasklaidos savireguliacijos principais. Projektą nagrinėjo visos suinteresuotos institucijos bei organizacijos, sukaupta daugybė pasiūlymų.
1996 m. kovo 25 d. visuotiniame žurnalistų susirinkime, kuriame dalyvavo LŽD, LŽS, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos, Atviros Lietuvos fondo žurnalistikos centro atstovai, po atkaklių diskusijų buvo patvirtintas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Deja, šiame kodekse vaikų apsaugai dėmesio skirta nedaug: 44 str. primenama, kad „Žurnalistas ir leidėjas turėtų pasverti, ar reikia skelbti mažamečių nusikaltėlių pavardes, net jeigu jų nusikaltimas teisme buvo įrodytas”; o 48 str. – „Žurnalistas ir leidėjas neturėtų piktnaudžiauti katastrofų, avarijų ar smurto vaizdais, kurie gali žeisti ten rodomų žmonių artimųjų jausmus bei skaitytojų ar žiūrovų jautrumą” (jį galime laikyti netiesiogiai skirtą vaikų apsaugai); 52 str. „Žurnalistas ypač turi gerbti vaikų ir suaugusiųjų su fizine ar protine negalia teises”.
Kažkodėl (netyčia?) į kodeksą nepateko europinės rezoliucijos dėl žurnalistikos etikos 35 str. nuostata: „Atsižvelgiant į ypatingą informavimo priemonių, ypač televizijos, įtaką vaikų ir jaunimo pažiūrų formavimuisi, reikia pasirūpinti, kad nebūtų transliuojama laidų, pranešimų ar vaizdų, aukštinančių smurtą, seksą bei vartotojišką požiūrį arba sąmoningai vartojančių netinkamą kalbą.”
1996 m. kovą Seimas priėmė Vaiko teisių apsaugos įstatymą, kurio 46 ir 53 straipsniai skirti vaiko apsaugai nuo jam kenksmingos informacijos. Reikėjo šias nuostatas sukonkretinti, įtvirtinti atitinkamuose teisės aktuose.
1996 m. vasarą, aktyviai dalyvaujant žurnalistų, leidėjų, radijo ir televizijos savininkų atstovams, parengtas Visuomenės informavimo priemonių įstatymas, kuriame nebuvo nė žodžio apie nepilnamečių apsaugą. Jame neminima jokia valstybinė žiniasklaidos reguliavimo institucija, įteisinta visiška šios srities savireguliacija, – nustatyta, kad „Profesinę etiką visuomenės informavimo srityje reguliuoja Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas”, o nagrinėti šios srities pažeidimus patikėta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, kurią „sudaro ir jos darbo tvarką nustato žurnalistų organizacijų atstovų susirinkimas”. Komisija veikė visiškai autonomiškai, pagal savo pačios priimtą reglamentą ir niekam neprivalėjo atsiskaityti, o jos veikla finansuojama iš Spaudos, radijo ir televizijos fondo lėšų.
Komisijai buvo patikėta spaudos leidinius, kino ir videofilmus, radijo ir televizijos programas priskirti pornografinio, erotinio ir smurtinio pobūdžio kategorijai, dalyvaujant kultūros, sveikatos apsaugos ir teisingumo ministerijų ekspertams. Buvo panaikinta Spaudos kontrolės valdyba, pakeista ir „Kino filmų, videofilmų bei videoprogramų viešo rodymo, tiražavimo bei platinimo, erotinio pobūdžio renginių viešo rodymo ir erotinio bei smurtinio pobūdžio spaudinių platinimo tvarka” įtvirtinant Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos įgaliojimus.
Lietuvoje nebeliko nė vieno valdininko, atsakingo už žiniasklaidą, ar galinčio kaip nors rimčiau daryti jai įtaką. Įstatyme minimas vienintelis su žiniasklaida susijęs pareigūnas – žurnalistų etikos inspektorius, kurį skyrė Seimas Žurnalistų ir leidėjų komisijos teikimu. Inspektoriaus įgaliojimai buvo minimalūs – nagrinėti fizinių asmenų skundus dėl žiniasklaidoje pažeistos jų garbės ir orumo, bet jis galėjo tik pasiūlyti paskelbti paneigimą. Atsakovui ar pareiškėjui nesutikus su jo išvada, skundas perduodamas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Faktiškai tik šios komisijos išvados turėjo rimtesnę galią – jomis remiantis galima buvo bylinėtis teisme dėl garbės ir orumo ar dėl nepilnamečiams kenksmingos informacijos platinimo.
Komisija nustatė rekomendaciją savo nariams ir ekspertams, kurioje pirmą kartą oficialiai užfiksavo žiniasklaidos priskyrimo pornografinio, erotinio ir smurtinio pobūdžio produkcijai kriterijus. Jų rimta yda buvo kiekybinis principas, pvz., erotikai priskiriama, jei leidinyje ne mažiau kaip trečdalis nuotraukų vaizduoja nuogą kūną, neslepiant lytinių organų arba filme ne mažiau kaip pusę laiko rodomos nusirenginėjimo scenos, nuogas kūnas, neslepiant lytinių organų ir t.t. Kiiekvienas vaikų psichologas pasakys, kad toks principas neteisingas. Buvo parengta kitokia per televiziją transliuojamų filmų indeksavimo sistema: T – filmai skirti žiūrėti su tėvais, N-14 žiūrovams nuo 14 metų, S- suaugusiems nuo 18 metų. Komisija neindeksavo filmų, pasiūlyta tai daryti patiems transliuotojams ir rodyti tuos nustatytus indeksavimo ženklus ekrane. Tai darė anaiptol ne visi transliuotojai. Už šių nuostatų nepaisymą jokia rimtesnė nuobauda transliuotojams negrėsė.
Pagrindinis šios gerais ketinimais ir savireguliacijos principais paremtos tvarkos trūkumas – labai platūs įgaliojimai (net galimybė rimtai paveikti rinką, uždraudžiant pornografijai priskirtą informaciją, ribojant erotinei ar smurtinei kategorijai priskirtų leidinių ar filmų platinimą), kurie buvo suteikti su žiniasklaida tiesiogiai susijusiems asmenims, todėl viešųjų ir privačių interesų konfliktas beveik neišvengiamas.
* * *
Labai greitai buvo pajustas šio (išreklamuoto kaip nepaprastai demokratiško) įstatymo netobulumas, ypač, kai siekiant įstoti į Europos Sąjungą imta rūpintis, kad Lietuvos teisė atitiktų Europos standartus. 1997 m. sudaryta naujo Visuomenės informavimo įstatymo rengimo darbo grupė, kurios daugumą sudarė Seimo nariai, bet jos parengtas projektas buvo sukritikuotas. O 1998 m. vasarą, atsižvelgiant į didelį visuomenės spaudimą, įsteigta Specialioji komisija teisės aktų, reglamentuojančių erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidinių, kino ir videofilmų, radijo ir televizijos programų platinimo tvarką, projektams rengti, sudaryta iš 19 įvairių visuomeninių organizacijų deleguotų asmenų.
Komisija dirbo ištisus metus, sukaupė ir išnagrinėjo daugybę įvairių šalių teisės aktų bei kitokios informacijos, nusprendė, kad reikalingas atskiras nepilnamečių apsaugos įstatymas ir pradėjo jį kurti. Ypač vertingas buvo vaikų psichologų ir pedagogų įnašas – sukurti vaikų ir paauglių vystymuisi svarbios informacijos klasifikavimo pagrindai, išryškinta, kokiame amžiaus tarpsnyje kurios asmenybes savybės formuojasi ir kokia informacija atitinkamame amžiuje pavojingiausia.
Visuomeniniais pagrindais dirbanti komisija užsibrėžė per sunkų uždavinį, ne visi jos nariai tikėjo tokio įstatymo reikalingumu. Komisija subyrėjo, tik jos dalis parengė kelis Visuomenės informavimo įstatymo projekto (jį rengė 1999 m. sudaryta nauja darbo grupė) straipsnius, kuriuose buvo numatyta įsteigti viešosios informacijos reguliavimo institucijas – Visuomenės informavimo saugos komisiją ir inspekciją.
Šios pataisos buvo smarkiai kritikuotos, kone visa žiniasklaida baisėjosi naujos cenzūros įvedimo galimybe, todėl minėtų pataisų neliko 2000 m. priimtame naujame Visuomenės informavimo įstatymo variante. Čia vėl figūruoja kone visagalė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kuriai papildomai priskirta prižiūrėti Baudžiamojo kodekso nuostatas, draudžiančias tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą. Šiek tiek sustiprintos Žurnalistų etikos inspektoriaus galios ir atsirado Vyriausybės įgaliota institucija, kuriai patikėta koordinuoti valstybės politikos visuomenės informavimo srityje įgyvendinimą, bet – jokių reguliavimo funkcijų. Blogiausia, kad nepaisant su Europos ekspertų pagalba neblogai sutvarkyto įstatymo teksto, naujai įteisintos nepilnamečių apsaugai skirtos nuostatos (suderintos su Lietuvos ratifikuota konvencija dėl televizijos be sienų) liko neįgyvendinamos, nes tik įsipareigota vėliau sukurti specialų įstatymą, kuris nustatytų viešosios informacijos, galinčios turėti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, priskyrimo kriterijus. Nebuvo sukurta teisės aktų, kurie būtų nustatę atitinkamas bausmes už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus.
* * *
Vis labiau jautėsi visuomenės spaudimas, protestuojant dėl kone absoliutaus bulvarinės informacijos dominavimo. Dar 1999 m. Seimui pristatyta beveik 40 tūkstančių parašų po kreipimusi, reikalaujančiu sustabdyti nevaržomą smurtinės ir erotinės produkcijos platinimą; tokios žiniasklaidos daroma žala susirūpino 2000 m. įkurta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija, 2001 m. per 30 žymių Lietuvos intelektualų pasirašė atvirą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentui, prašydami imtis atitinkamų priemonių, kad būtų pažabota žiniasklaidos savivalė.
Specialistai, tirdami žiniasklaidos būklę ir jos galimą poveikį visuomenei, skelbė nelinksmai nuteikiančias išvadas: savireguliacija neveikia, nuolatos pažeidžiama žurnalistų profesinė etika, nesilaikoma net įstatymų, vis dažniau pažeidžiamos vaikų teisės, pasinaudojant jų naivumu ir patiklumu, jie išnaudojami kaip skandalingos, jiems patiems ar jų artimiesiems nepalankios informacijos šaltiniai, gausybė smurto žiniasklaidoje skatina vaikų ir paauglių agresijos pasireiškimų daugėjimą ir t.t.
2001 m. prie Kultūros ministerijos buvo sudaryta darbo grupė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektui rengti. Žalingos informacijos priskyrimo kriterijus rengiant buvo panaudotas Specialiosios komisijos įdirbis, pasinaudota kitų šalių (Vokietijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kt.) teisės aktais dėl nepilnamečių apsaugos ir specialistų patarimais. Labai svarbus įstatymo 5 straipsnis, jis nustatė kenksmingos viešosios informacijos, susijusios su nepilnamečių asmens duomenų paskelbimu, draudimą.
Buvo nutarta nesteigti naujų reguliavimo institucijų, šio įstatymo įgyvendinimo priežiūrą patikėti Žurnalistų etikos inspektoriui, kuriam talkins ekspertų grupė. Už šio įstatymo įgyvendinimą pagal savo kompetenciją atsakingos ir kitos institucijos: Lietuvos radijo ir televizijos taryba; komercines radijo ir televizijos stotis reguliuojanti Lietuvos radijo ir televizijos komisija; Kultūros ministerija; Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija; Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga.
Buvo intensyviai rengiami keli su nepilnamečių apsauga susiję teisės aktai. 2004 m. atsirado Vyriausybės nutarimas Nr.681 „Dėl neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos, kuri ribojama skelbti ir platinti, kategorijai, skelbimo ir platinimo tvarkos aprašo ir neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos aprašo patvirtinimo“.
Šiame nutarime detaliai išdėstyta, kaip reikia saugoti nepilnamečius nuo jiems kenksmingos informacijos ne tik žiniasklaidoje (įskaitant internetą), bet ir video bei kinofilmuose, renginiuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir kt. Minėtoje sistemoje nurodyta, kaip žymėti informaciją indeksais pagal amžiaus grupes (ribojamą -N-7, N-14, o leidžiamą tik suaugusiems – S).
Prižiūrėti, kaip laikomasi to nutarimo reikalavimų, patikėta toms pačioms institucijoms, kurios buvo išvardintos ir įstatyme.
Žurnalistų etikos inspektoriui numatyta teisė kreiptis į atitinkamas institucijas, kad jos pagal savo kompetenciją šio įstatymo pažeidėjams taikytų atsakomybės priemones, Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisose inspektoriui patikėta surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą. Įstatymo laikymąsi radijuje ir televizijoje prižiūrėti teko Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Nustatytos pažeidėjams taikytinos baudos, tiesa, minimalios….
* * *
Buvo galima tikėtis, kad štai Lietuvoje bus sukurta normali nepilnamečių apsaugos nuo kenksmingos viešosios informacijos sistema, bus patvirtinti ir įsigalios visi reikalingi teisės aktai, ims veikti reguliuojančios institucijos. Bet ar to gana?
Kadaise humoristų gausa garsėjančioje Odesoje nudrengtame miesto autobuse ant sienos perskaičiau šūkį: “Sąžinė – geriausias kontrolierius”. Ir kas galėtų nuginčyti šį išmintingą teiginį? Tik bėda, kad ne visur ši idealiausia ir patikimiausia kontrolierė veikia. Geriausiai ji darbuojasi ten, kur nuo seno ne vien pinigu matuojama asmens vertė ir garbė, vertinamos tradicijos, prestižas neatsiejamas nuo moralumo.
Mūsų visuomenei teko išgyventi staigų ir ne vienam gana skausmingą visų esminių vertybių perkainojimą. Daugumai čia svarbiausias orientyras ir arbitras buvo žiniasklaida. Deja, savo aukštus reitingus ji daugiausia išnaudodavo tik pelnui didinti. Tapusi pelningu verslu, ji vis labiau siekia manipuliuoti žmonių pasitikėjimu ir ne tiek juos informuoti, kiek formuoti viešąją nuomonę ar net ja manipuliuoti. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl žiniasklaidos darbuotojų ir savininkų savireguliacija nepasiteisino, teko formuoti naują valstybinio reguliavimo sistemą, numatyti bausmes už pažeidimus. Bausmės grėsmė neblogai pasitarnauja ir pažeidimų prevencijai. Antai Prancūzijoje galioja nuostata, kad už nepilnamečių apsaugos žiniasklaidoje įstatymo pažeidimą gali būti baudžiama iki 3 metų laisvės atėmimo. Pasidomėjus, ar daug tokių pažeidėjų pasodinta į kalėjimus, prancūzų Vyriausiosios audiovizualinės tarybos atstovas pasakė: „Nė vieno, bet užtat visi bijo”…
Išeitis – ne tik bausmių grėsmė. Būtinas švietimas: informacijos rengėjams ir platintojams, pedagogams ir studentams, suaugusiems ir vaikams reikia aiškinti bei propaguoti ne tik žiniasklaidos etikos ir įstatymų nuostatas, bet ir mokyti vertinti viešąją informaciją, atpažinti bulvarinę, mažavertę, ieškoti patikimų, objektyvių informacijos šaltinių. Tiek suaugusiems, tiek ir vaikams reikia aiškinti jų teises: neteikti abejotinai informavimo priemonei jokių asmens duomenų ar kitos informacijos, leisti ar uždrausti fotografuoti, filmuoti savo namuose, pareikalauti žurnalistų parodyti savo dokumentus, atšaukti neteisingą ar netikslią informaciją ir t.t. Tokiam švietimui turėtų būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos; tai galėtų būti valstybės remiamos radijo ir televizijos programos, specialūs leidiniai, specialūs renginiai. Kai kas ta kryptimi bandoma daryti, bet dar labai daug piliečių aklai tiki kone viskuo, ką pateikia televizija ar populiarioji spauda. Jei visuomenė taptų sąmoningesnė, gal ir ta žiniasklaidininkų tikroji kontrolierė – sąžinė pabustų.
* * *
Buvo įdomu stebėti triukšmą, sukilusį dėl naujos šio įstatymo, galiojančio nuo 2002 metų, versijos. Iš pat pradžių buvo aišku, kad pagrindinis kliuvinys – įstatymo 4 straipsnio 14 punktas t.y., draudimas viešai propaguoti homoseksualius, biseksualius ir poligaminius santykius. Bet tiek Prezidento V. Adamkaus veto, tiek ir pirmųjų kritikų šį punktą stengtasi apeiti. Kritikuotos kitos nuostatos, daugelis kurių galiojo nuo 2002 ar bent 2006 m. pakoreguoto įstatymo. Tiesiog lenktyniauta, kas parašys didesnį absurdą – atseit, dėl baimės ar siaubo ribojimo teksią uždrausti vaikams pasakas, Jono Biliūno apsakymus ar dėl nešvankios kalbos – Kristijono Donelaičio kūrybą. Neatsižvelgta į įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, kuriame aiškiai nustatyta, kad nėra draudžiama ar ribojama informacija, kuri reikšminga moksliniu ir meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimamas ar mokymui. Šiame kontekste, aišku, galima ir informacija apie tuos draudžiamus propaguoti santykius. Beje, šis punktas gali būti savotiška landa prastumti ir abejotiną informaciją, nes visada galima ją paskelbti esant reikšminga meniniu ar moksliniu požiūriu.
Savotiškai atrodė ir kiti kritikų argumentai, pavyzdžiui, socialdemokrato V. Andriukaičio apgailestavimas dėl neigiamo poligamijos vertinimo. Parlamentaras, matyt, užmiršo mūsų įstatymus, draudžiančius daugpatystę… Niekaip nesuprantu, kodėl blogai vaikams riboti informaciją, kuria skatinami blogi mitybos, higienos ir fizinio pasyvumo įpročiai. Sakyčiau, tokia informacija nenaudinga ir suaugusiems, ypač atsimenant, kad daugelyje išsivysčiusių šalių rimtai susirūpinta blogėjančia piliečių sveikata dėl nejudrumo, didėjančio antsvorio ir per daug laiko praleidžiamo prie televizorių ar kompiuterių…
Per įstatymo svarstymą Seime homoseksualų atstovai atvirai grasino Lietuvai visokiais nemalonumais ir Strasbūro teismu. Jie akivaizdžiai pasistengė išplatinti savo skundus Europoje ir įvairiose teisių gynimo organizacijose. Tas įstatymas dar net nebuvo išverstas į anglų kalbą, o jau užsienyje imta kritikuoti Lietuvą už homoseksualų diskriminavimą. Tos kritikos paveikta Prezidentė atvirai pasisakė prieš tas įstatymo nuostatas ir sudarė darbo grupę naujam projektui parengti. Kodėl jis nebuvo iš karto Seimo priimtas? Manau, tai nulėmė visuomenės nusistatymas prieš netradicinę seksualinę orientaciją, ypač sustiprėjęs dėl žiniasklaidos plačiai nušviečiamų pedofilijos skandalų. Nemaža visuomenės dalis pedofiliją susieja su homoseksualumu, nors iškrypėlių nemažai pasitaiko ir tarp tradicinės seksualinės orientacijos asmenų. Daug kam atrodo nepatrauklūs homoseksualų savireklamos pasireiškimai – jų eisenos užsienyje, kur jie elgiasi labai iššaukiamai, atvirai demonstruoja erotinę elgseną.. Taip besielgiantys tradicinės orientacijos asmenys irgi būtų smerkiami.
* * *
Tas įstatymas iš tiesų turi trūkumų del kai kurių sąvokų neapibrėžtumo. Pavyzdžiui, kokia konkrečiai informacija kokiu indeksu žymėtina. Psichologai kalba, kad mažamečiams pavojingiausia atvirą smurtą vaizduojanti, baimę ir siaubą sukelianti informacija, o paaugliai šiuo atžvilgiu kur kas mažiau pažeidžiami, užtat jiems ypač kenkia abejotinas vertybes propaguojanti informacija. Kalbama būtent apie propagavimą, nes objektyviai pateikta informacija neturėtų pakenkti.
Įstatyme pabandyta suderinti etinius ir teisinius reikalavimus, iš to kyla daug nesusikalbėjimo. Manau, jį reikia tobulinti. O dar geriau būtų sukurti kitą įstatymą, kuriame būtų nustatyta ne vien kas ribotina ar draudžiama, o – kas propaguotina, norint, kad mūsų vaikai ir jaunimas gautų pačią geriausią, tikrus piliečius ugdančią informaciją.