Kiek, Jūsų manymu, žiniasklaida pajėgi palaikyti žmogaus ryšį su kitu žmogumi? Kiek šis uždavinys yra užkoduotas jos prigimtyje?

Žiniasklaidos paskirtis turbūt yra suteikti visuomenei galimybę susikalbėti. Be viešųjų diskusijų demokratinė visuomenė neįmanoma. Tai yra jos gyvybės šerdis. Žmogus viešojoje erdvėje žodžiais išreiškia tai, kaip jis jaučiasi visuomenėje.

Ar dabartinė Lietuvos situacija atitinka tą idealų siekį?

Apie tai visi dabar prakalbo. Mes susivokiame, kad prarandame viešąją erdvę, kurioje visi visuomenės sluoksniai galėtų išsakyti savo nuomonę ir gauti kompetentingą konsultaciją, atsakymą. Didžioji žiniasklaidos dalis tapo tendencinga ir vienpusiška, apeliuojanti į žemiausius skaitytojo instinktus, pigiausias emocijas. Tokia žiniasklaida, aišku, negali tenkinti visuomenės.

Kaip apibūdintumėte žiniasklaidos santykį su autoritetu, polinkiu jo atsisakyti?

Žiniasklaida neveikia autonomiškai, ji yra vienas iš visuomenės mąstymo pasireiškimų. Autoriteto nuvertinimas priklauso gelminei kultūros sampratai. Mes gyvename epochoje, kurioje tradicinį mąstymą pakeičia technologinis mąstymas. Autoritetai nuvainikuojami dėl daugelio priežasčių, žmogus negali pasitikėti niekuo: nei kultūra, nei socialine tvarka, nei mokslu, pasaulis keičiasi taip greitai, kad vertybės praranda tęstinumą laike. Tai daro įtaką žiniasklaidai.

Kas mūsų laukia, nuvertinus autoritetus?

Būti pranašu labai nedėkingas uždavinys. Vis dėlto elementariam, protu suvokiamam lygmeny tokiomis aplinkybėmis atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas turi prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą ir už greta gyvenančių žmonių gyvenimą. Žiniasklaidos uždavinys yra formuoti kasdieninę nuotaiką, padėti žmonėms susibendrauti, pasakyti kasdieninį vieną sakinį, kuriuo gyvena tos dienos visuomenė. Man atrodo, laikraštis – pats netvariausias kultūros darinys, kuris vos pasirodęs tą pačią dieną keliauja į šiukšlių dėžę, tai būtų gerai, kad nors vienas sakinys būtų įsidėmėtinas, nuskaidrintų pilkumą ar kartais net ir tą neviltį.

Koks dabar dažniausia yra tas sakinys?

Vienokiais ar kitokiais žodžiais išreikšta kasdienė žiniasklaidos naujiena yra ta pati: lietuviai susimovė. Dirbu su studentais, kurie patys turi išmokti ir mokyklose vaikus išmokyti skaityti žiniasklaidą. Tipiška mūsų žiniasklaidos manipuliacinė informacija kuriama taip. Pažįstama senolė šventė šimtmetį, ją aplankė miesto meras, žurnalistai. Kai žurnalistė paklausė, kaip senolė jaučiasi, ši atsakė: “kad jūs žinotumėt, kaip man nusibodo gyventi ir nieko nedirbti”. Ką jūs manote, kaip buvo pavadintas straipsnis, kuriame buvo rašoma apie senolę? „Senolei nusibodo gyventi“. Iš tiesų juk jai nusibodo nieko nedirbti, o ne gyventi. Tikrovėje turime visai kitą žmogų, nei jį pristato žiniasklaida. Kitas pavyzdys. „Lietuvos rytas“ praneša, kad „Pasaulyje trisdešimt trys milijonai serga ŽIV“. Tuo tarpu LRT ir Bernardinai praneša: „Sumažėjo sergančiųjų ŽIV“. Pasirodo, pasaulyje daugiau nei dviem milijonais sumažėjo sergančiųjų ŽIV. Tai ta pati informacija, bet kaip skirtingai ji pateikta. Arba, pavyzdžiui, apie garsiąją dainininkę Nomedą Kazlauskaitę. Delfi pristato ją: „Dainininkei labai svarbus drabužis“. Balsas nesvarbus, nei įdėtas sunkus darbas, aktualu tik tai, kokia suknele ji apsirengusi. Žinia, kuri iškeliama į pavadinimą, duoda toną, perskaitymo kodą. Dažnas žmogus, skaitydamas laikraštį, nesusimąsto ir nekuria savo kodo. Tai – tik paprasti atvejai, jau nekalbu apie gilius piktnaudžiavimus, kurie kuria santykį. Pavyzdžiui, per prezidento rinkimus buvo labai įdomūs straipsnių pavadinimai. Kai Dalia Grybauskaitė nuvažiavo į Briuselį, ten buvo gaisras. Straipsnis apie tai vadinosi „Grybauskaitės neįleido į jos kabinetą“. Žodžiu, žmogus piešiamas kaip pavaldinys ar pastumdėlis, nors kalbama apie paprastą gaisrą. Šitaip dirba mūsų žiniasklaida, ji yra nuvertinanti. Lygiai taip elgiamasi su visa visuomene. Nuolat iškeliama negatyvioji pusė.

Kokią tai turi įtaką žmonių savęs vertinimui?

Manau, kad negatyvus savęs vertinimas jau yra tapęs socialine ir politine problema. Kai su studentais pirmakursiais kalbamės, kodėl jie įstojo į lituanistiką, ko jie iš tos profesijos tikisi, jie išsitaria, kad kol augo, vienintelis dalykas, kurį girdėjo, buvo tai, kad visa, kas pasaulyje yra blogiausia, yra Lietuvoje. Taip susiformuoja kartos psichologija, santykis su savim, ir tai yra viena iš emigracijos priežasčių, nes žmogus galvoja, kad visur yra geriau, o čia yra blogiausia. Iš tiesų gi visur gyvenimas turi problemų, savų sunkumų. Tai parodė dvasinės emigrantų krizės. Bet tokia opinija yra sukurta, ypač jaunam žmogui, kurį daug labiau veikia žodžiai. Suaugusį žmogų saugo patirtis.

Minėjote, kad LRT gerokai išsiskiria iš Lietuvos žiniasklaidos žemėlapio. Kaip vertinate nacionalinį transliuotoją?

Išskyrus „Atgimimą“, „Bernardinus“ ir LRT, mažai ką turime. Man teko dirbti „Lietuvos radijuje“ ir galiu pasakyti, kad ten dirba nepaprastai atsidavę ir sąžiningi žmonės. Jie turi finansinių problemų, bet vis dėlto tai yra pagarbi, sąžininga ir ori žiniasklaida. Ypač ryškus nemanipuliacinis, pagarbus radijo santykis su klausytoju. Būtent santykis su skaitytoju, pašnekovu yra didžiausia žiniasklaidos problema, lyg žiūrovas, skaitytojas suprastų mažiau, būtų kvailesnis, ar nepažangus mokinys. Įsivaizduokim dėstytoją, kuris kalba su panieka auditorijai. Kokia nauda iš jo žinių?

Ką galėtumėte pasakyti apie žymiuosius žurnalistus?

Aš labai mažai žiūriu televiziją. Tiesiog būtų neatsakinga nekompetentingai kalbėti. Tačiau visiškai atsitiktinai pažiūrėjau laidą su Jolanta Butkevičiene ir pagalvojau, kad tokią laikyseną turintis žmogus negalėtų dirbti nacionaliniame eteryje. Jos laikysena yra nedraugiška žmogui. Čia ir charakterio, ir temperamento dalykai, kurie gal savaime yra visai pozityvūs, gal tik toks žmogaus būdas, išorinis įspūdis, bet yra profesinis reikalavimas, kad kalbinamas žmogus jaustųsi lygus, kad į pašnekovą nebūtų žiūrima iš aukšto.

Ar sutiktumėte, kad televizija vaizdais labiau skatina jausmus, o spauda ugdo analitiškesnį ryšį su tikrove?

Su vaizdu lengviau tapatinamės, be to, visiems pateikiamas vienas ir tas pats vaizdas. O kai žmogus skaito, jo smegenys nevalingai rūšiuoja tekstą, kuria savo asmeninius vaizdinius, sujudina savo asmenišką patirtį. Televizija duoda trafaretą, jeigu dar yra muzikos ir spalvų, mes negalime nuo to įspūdžio atsiriboti, mes tai darome nevalingai. Radijas yra refleksyvesnė informavimo sritis, kai tavęs nepuola ryškus, spalvotas, labai patrauklus vaizdas, žmogus gali daugiau apmąstyti, kas jam pasakyta.

Kaip vertinate interneto straipsnių komentarus? Ar žiniasklaidoje pateisinamas aštrumas dėl aštrumo?

Interneto komentarai yra sritis, kuri išnaudojama kaip propagandos priemonė, nes kartais teologo straipsnio komentaruose kalbama apie energetikos problemas. Ištisos paklodės tų komentarų, kurie nieko bendra neturi nei su straipsniu, nei su jo autoriumi. Tenka sutikti su tuo, kad komentarai yra taip pat žiniasklaidos priemonė. Pavyzdžiui, D. Kedžio konflikte labai ryškiai komentarais buvo formuojama visuomenės nuomonė. „Bernardinai“ labai paprastai išsprendė šią problemą. Jie paprašė komentatorių užsiregistruoti. Jei žmogus parašo šešiasdešimt komentarų per dieną, tuomet aišku, kad jis dirba už algą.

Aštrumu žiniasklaida gal ir negali nepiktnaudžiauti. Čia jau jos šansai, jos būdas patraukti skaitytoją. Bet aštrumo rezultatas lygiai toks, kaip su pipirais: jei jų pridėsi vieną, antrą, trečią kartą, tai penktąkart įsidėjęs jau negalėsi valgyti. Pipirai jau neatliks savo paskirties.

Dirbate su būsimaisiais mokytojais, bet dalis jų tampa žurnalistais. Kaip suprantate gero žurnalisto rengimą?

Tik atrodo, kad piktnaudžiauti skaitytojo niekinimu, maitinimu supaprastintomis žiniomis galima nebaudžiamai. Taip tikrai nėra. Tokia žiniasklaida pati sau išsikas duobę – kiekvienas negatyvus veiksmas turi susirinkti savo darbo vaisius. Tas atpildas labai paprastas ir natūralus. Aš dėstau lituanistams. Labai dažnai pas mus į pirmą kursą ateina studentų, kurie neįstojo į žurnalistiką. Šiais metais viena mergina taip pat sakė, kad stojo į lituanistiką todėl, kad neįstojo į žurnalistiką, bet norėtų būti žurnaliste. Klausiu, kokiame gi laikraštyje jūs norėtumėt dirbti. „Ne, laikraštyje jokiame aš nenorėčiau dirbti“, – staiga girdžiu atsakymą. Tai yra balsas ne iš profesorių, ne iš išprususios visuomenės, o iš pirmakursės studentės, kuri dar tik ateina mokytis. Vadinasi, prasidėjo kitas etapas tai žurnalistikai, kuri žemina žmogų ir pati save. Jos žydėjimo pabaiga ne taip jau ir toli.

Grįžtant prie žurnalistų auginimo. Vos nepasakiau, kad žurnalistas – ne grybas, bet tarkim, kad jis – grybas, užaugantis po lietaus. Jis auga iš tų pačių samanų, kurios yra visa visuomenė. Tik žiniasklaidai atgavus žmogiškąjį orumą, savigarbos jausmą, keisis visuomenės klimatas. Jeigu dabar žiniasklaida jau eina paskui pirmakursius, jeigu ji jau atrodo jiems nepriimtina dėl savo nuostatų, vadinasi, visuomenė pasikeitė sparčiau, nei žiniasklaida. Žiniasklaida turės stotis ant kitų kojų, nes vilktis iš paskos jai pačiai nebebus jokios prasmės.

Ramūnas Čičelis
Bernardinai.lt publikacija

Susiję