Audrius Lelkaitis: „Nuoširdžiausi pokalbiai vyko su narkomanais“
Susitikimo pradžioje kalbėdamas apie žurnalisto karjerą A. Lelkaitis užsiminė, kad dirbdamas televizijoje pavargo nuo nuolat tvyrojusios įtampos: „Buvo laikas, kai aš melsdavausi automobilyje, kad nereiktų išlipti ir daryti interviu“. Televiziją jis lygino su nuolat dirbančia mašina, kuriai reikia greitos produkcijos, užpildančios eterį. Perėjimą prie dokumentinių filmų kūrimo svečias argumentavo kaip būdą išsigelbėti iš tos mašinos.
Kalbėdamas apie dokumentinio filmo „Vilniaus getas 2009“ kūrimą, A. Lelkaitis neaplenkė temos apie kilusius sunkumus. Pasak autoriaus, sunkiausia buvo pelnyti taboro gyventojų pasitikėjimą. Tam smarkiai kliudė filmavimo kamera, kurią žurnalistas visada nešiodavosi kartu. Nesuprasdami, ką tabore veikia žmogus su kamera, vietiniai juo nepasitikėjo ir nebendravo net du mėnesius. Kita vertus, kamera, trukdžiusi bendrauti, tapo vienintele apsaugos priemone tabore, sulaikiusia nepatenkintus romus nuo galimo smurto.
„Vilniaus geto 2009“ kūrimo metu A. Lelkaičiui teko bendrauti su daugybe pačių įvairiausių žmonių, tačiau svečias prisipažino, kad patys nuoširdžiausi pokalbiai vyko su narkomanais. Tam įtakos turėjo žmogiškas požiūris iš jo pusės į tuos, kuriuos didžioji visuomenės dalis laiko atmatomis. Kaip pats režisierius sakė: „Kai pradedi su jais normaliai šnekėti, jie atsiveria“.
Taborą A. Lelkaitis pasirinko norėdamas susidaryti įspūdį apie tai, kas ten vyksta ir parodyti žiūrovams, kad romai – žmonės, o ne išgamos. Jis sutinka, kad juos reikia bausti už padarytus nusikaltimus, tačiau taip pat reikia sudaryti tokias pat sąlygas kaip ir lietuvių tautybės žmonėms. Visgi autorius pripažįsta, kad tai ką ten pamatė ir ką parodė yra du skirtingi dalykai. Filmą jis vadina subjektyviu žvilgsniu į tai kaip jis pamatė situaciją tabore.
Šioje kino juostoje daug sukrečiančių kadrų: besimėtantys švirkštai, lūšnynai, net lavonas, tačiau patį autorių filmuojant labiausiai sukrėtė ŽIV infekuotos, nuo lėtinio sepsio kenčiančios čigonės istorija. Savo filme jis atskleidžia visuomenės požiūrį į ŽIV infekuotus romų tautybės žmones.
Kalbėdamas apie artimiausius planus žurnalistas pirmiausiai užsiminė apie finansavimo paieškas. Anot jo Lietuvoje dokumentiniai filmai nesulaukia reikiamos paramos. Todėl jis, filmuodamas „Vilniaus getą 2009“, tuo pačiu metu dirbo vienoje pramoginėje televizijos laidoje: „Juk reikia kažką valgyti“ – šyptelėjo Audrius Lenkaitis.
