Šiuolaikinio meno centras ( ŠMC) „Miesto istorijos“
Vieta: Vokiečių g. 2
Jūsų dėmesiui: nuo rugsėjo 25 d. iki lapkričio 22 d.
Kaina: 8 Lt, studentams 4 Lt

Vyriškasis

Eidami į Šiuolaikinio meno centre esančią parodą „Miesto istorijos“, būkite tikri, kad turite laiko, kantrybės ir energijos. Įvairių eksponatų tikrai daug ir norint suprasti, ar bent pabandyti suprasti, prireiks ne vienos valandos.

Nuėjęs supratau, kad menininkai, matyt, kuria kitiems menininkams, nes daug ką sunku suvokti. Jei filmų mintį dar įmanoma suprasti tokiam kaip aš, tai kai kurių „šedevrų“ idėjos – ne mano žemiškajam protui.

Pavyzdžiui, po vakarėlio nusiaubtas kambarys. Nuorūkos, susmaigstytos į tortą, maisto likučiai ant grindų, stalo, išlietas alkoholis, aptaškyti paveikslai ir video medžiaga, kaip šis kambarys paverstas būtent tokiu. Sutinku, tokį vaizdą įsimeni ir pagalvoji, kad visuose miestuose būna panašių situacijų. Tačiau tai nešokiruoja ir nežavi. Tiesą sakant, atrodo nuvalkiotai ir taip, lyg kažkur jau būtum visą tai matęs. Lyg menas, vergaujantis žemesniesiems žmogaus poreikiams.

Aplankyti parodą – verta. Mano nuomone, po jos išeisite gatvėn į viską žvelgdami buku žvilgsniu arba pasikrovę kūrybinių minčių. Priklausomai nuo to, kokiai visuomenės daliai atstovaujate ir kas esate pats.

Moteriškasis

Jis – Vilnius.
Tarsi žmogus, kurio sieloj
Tiktai labirintai
Ir ilgesys Gedimino sapno.
Nėris – jo arterija
O įsiklausęs tyloj
Gali jį kvėpuojant išgirsti.
Užsimerkiu.
Ir klausausi Vilniaus,

Seno valkatos, giesmės.

Ant Šiuolaikinio Meno Centro (ŠMC) sienos parašyta „Kiekvienas yra menininkas, bet tik tikri menininkai tai žino“. Taip nusiteikęs įžengi pro ŠMC duris ir tikiesi, kad ateis tas žinojimas – esi menininkas ar ne.

Nuo rugsėjo 25 dienos ŠMC eksponuojami „10 – osios Baltijos tarptautinio meno trianalės“ darbai. Menininkai pasakoja miesto istorijas.

Kiekvienas miestas turi begales veidų. Ir žmogus mato tik tą jo pusę, kurią nori atrasti. Jei kam nepatinka atsuktas skruostas, galima trenkti ir , remiantis Šventuoju Raštu, turėtų būti atsuktas kitas.

Vilnius, apdainuotas, aprašytas, ištapytas, dirbtinai sukurtas, inscenizuotas. Ir šioje parodoje iš jo buvo išspausta, rodos, viskas. Buvo galima pažvelgti į senąjį Vilniaus veidą, Algimanto Kunčiaus įamžintą pro parduotuvių vitrinas nuotraukose, Vilnių po audringo vakarėlio, kai ryte visi pabunda ir nenori arba negali atsiminti to, kas įvyko vakar. Vilnių, paveiksluose ant sienų vilniečių namuose.Vilnių, prispaustą galingo Lenino kumščio ir net parsinešti namo plakatą, kuriame dabartinę Lukiškių aikštę puošusi (?) Lenino skulptūra. Šiuolaikinis menas leidžia žiūrovui suprasti meną taip, kaip jis pats jį nori suvokti. Matyti tokį, kokį jį mato esant. Ir jis bus teisus. Šiuolaikinis menas neturi vienos ir nenuginčijamos idėjos. Nors darbą sukuria menininkas, jis bus pasiekęs savo tikslą tik tada, kai žiūrovas jam suteiks savo prasmę.

Aš šioje parodoje pamačiau visas įmanomas Vilniaus puses. Net tas, kurių neįsivaizdavau egzistuojant. Kūrėjai pradėjo subtiliu minimalizmu – įrėmino Vilniaus fotografijas, pastatė jas ant stalo ir apšvietė staline lempa. Perėjo prie Vilniaus miesto kaip vitražo sukūrimo – rinkdami  ir atstatydami neva egzistavusį senamiesčio pastatą iš plytų, išmėtytų po visą miestą ir žmonių atneštų į ŠMC. Ir baigė absurdu – pristatydami kambarį, kuriame visą naktį buvo švenčiama, palikus maisto likučius, tuščias skardines ir cigarečių nuorūkas ant baldų – , bei sintetika ir komunizmo atgarsiais.

Pasak parodos kuratorės Ann Demeester, „filmai, skulptūros, performansai ir instaliacijos kuria, anot Laimono Briedžio knygos Vilnius – City of Strangers (2008), fantasmagorišką egzistuojančio miesto portretą arba tyrinėja realią vietą, kuri atrodo „iliuzinė“ kaip Disney’aus „Celebration“ miestelis ar Niujorke esanti Roosvelto sala. Galiausiai ši paroda pristatys Vilnių kaip Visurmiestį arba Niekurmiestį, tyrinės fiktyvų realių vietų charakterį ir įsivaizduojamų vietų realybę“.

„Miesto istorijas“ privalo išgirsti kiekvienas, gyvenantis Vilniuje. Ir turi tas, kuris nors truputį įsimylėjęs šitą beprotišką miestą. Žinoma, norint išgirsti kiekvieno menininko istoriją, nepakaks valandos. Poros, matyt, irgi. ŠMC paverstas miestu, Vilniaus senamiesčiu, kiemais ir siauromis gatvelėmis, kuriose įmanoma pasiklysti. Klaidžiojant jose pamatysi ir išgirsi galima visko. Pažadu. Tik klausykitės, ką pasakoja kūrėjai apie šį didingą miestą.