Konferencijos atgarsiai III: Kaip Lietuvoje laikomasi žurnalisto etikos?

Laffy4k (Flickr) nuotrauka
Laffy4k (Flickr) nuotrauka
Kiekvienas žurnalistas, užsiimdamas profesine veikla, privalo laikytis žurnalisto etikos. Tai yra elgesio standartai, išskirtinai taikomi dirbantiesiems visuomenės informavimo priemonėse. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse nustatyti svarbiausi principai, kuriais reikia vadovautis (pavyzdžiui: atsakomybė, tikslumas, pagarba tiesai, objektyvumas). Tačiau ar iš tiesų mūsų šalyje yra laikomasi visų šių taisyklių bei nuostatų?

2009 m. lapkričio 5 d. Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija, skirta žurnalistikos studijų Vilniaus universitete 60-mečiui paminėti. Joje lektorė Jolanta Mažylė puikiai pasakė, jog teoriškai Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nesiskiria nuo kitų pasaulio šalių, tačiau praktiškai viskas yra kitaip. Juk vis dažniau galima išgirsti skundus, jog visuomenės informavimo priemonėse yra peržengiamos etikos ribos. Tai puikiai patvirtina minėtoje konferencijoje dalyvavusios prof. habil. dr. Reginos Koženiauskienės žodžiai, jog dabar taip pamėgtos metaforos (pavyzdžiui: politika – tai žaidimas, politika – tai šou, politika – tai liga) iš žurnalistų lūpų nuskamba kaip groteskas, peržengia vidinės kultūros, viešojo kalbėjimo etikos ribas. Juk iš tiesų, pasak R. Koženiauskienės, žurnalistai nevengia tokių minčių: politikams trūksta sveiko proto ar vaistas nuo ligotos politikos – politinė higiena… O juk etikos kodekse rašoma: Kalbos kultūra – yra vienas svarbiausių žurnalisto profesinių reikalavimų. Tačiau jo dažnai nesilaikoma.

Kitas pavyzdys puikiai įrodantis menką Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse nustatytų reikalavimų laikymąsi yra 2007 m. 40 Lietuvos regionų/rajonų redakcijų ir 80 regionų/rajonų žurnalistų apklausa. Jų buvo paklausta, ar teko susidurti su akivaizdžiais žurnalistikos etikos pažeidimais. Žinoma, daugelis žurnalistų, patys rašydami straipsnius, negali pripažinti, jog neišvengia pažeidimų, todėl tik 26,5 % jų atsakė, jog teko susidurti su tokiomis problemomis. Tačiau nustebino tai, kad daugelis redaktorių (52,5 %) pripažino, jog tikrai pasitaiko profesinės etikos pažeidimų. Tai puikus pavyzdys to, jog daug profesionalų sutinka, kad dažnai etikos kodekso nuostatų nėra visiškai paisoma, nors jos yra išties svarbios, reikalingos ir neatsiejamos nuo žurnalisto darbo.

Belieka pripažinti, jog, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso laikosi ne visi ir ne visada. Žinoma, tam yra daug priežasčių. Pasak minėtoje konferencijoje dalyvavusio lektoriaus Ryčio Tarailos, Lietuvoje laisvė žinoti ir kalbėti yra aukščiau kitų, todėl kartais priimtos nuostatos yra peržengiamos, nyksta kritiškas požiūris. Be to, šiais laikais ypač svarbūs pinigai, todėl, nepaisant to, jog Lietuvos žurnalisų ir leidėjų etikos kodekse rašoma, jog yra netoleruojama nesąžininga žurnalistika, negarbingos konkurencijos principai, nes siekiama kelti žurnalisto profesijos prestižą, vis dėlto yra konkuruojama peržengiant etikos ribas, didesnis dėmesys kreipiamas ne į kokybę, o į kiekybę. Ko gero, naivu tikėtis, jog etikos kodekso staiga bus pradėta laikytis visada, bet tai turi tapti kiekvieno žurnalisto garbės reikalu.