Lietuvos kelias iki euro

2003 m. gegužę referendume piliečiai pasisakė už Lietuvos narystę ES. Šis tautos sprendimas laikomas istoriniu, nes aiškiai įtvirtino Lietuvos, posovietinės valstybės, siekį žengti europinės integracijos keliu. Tačiau tuomet dar niekas bent jau viešojoje erdvėje ir nesigilino, kokiomis sąlygomis ir kada litą turės pakeisti euras. Matyt, šį klausimą užgožė euforija ir intensyvus pasiruošimas narystei, kuri įvyko 2004 m. gegužės 1-ąją.

Stojimo sutartyje sąlygos yra labai aiškios – Lietuva eurą automatiškai įsiveda, kai atitinka vadinamuosius konvergencijos kriterijus. Pagal juos, infliacija negali būti 1,5 proc. didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos vidurkis, biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP, valstybės skola neturi būti didesnė nei 60 proc. BVP.

Tik įstojus į bendriją, Lietuvos valdžia aktyviai ruošėsi kaip įmanoma greičiau prisijungti prie euro zonos. Tačiau 2006 m. gegužę Europos Komisija (EK), paskelbusi ataskaitą dėl Lietuvos pasiruošimo įsivesti eurą, sudavė skaudų smūgį – Lietuvai neleidžiama to padaryti, nes infliacijos rodiklis yra per didelis. Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu portalui Euronews.com prieš metus spėjo, kad Lietuvai tuomet euro įsivesti neleista, nes tikriausiai „buvo nenoras plėsti euro zoną“.

Buvęs vyriausiasis derybininkas dėl Lietuvos narystės ES Petras Auštrevičius teigia, kad 2007 metai, kai nepavyko įsivesti euro, buvo gera pamoka. „Neįvertinome kai kurių plonybių, Lietuvos patikimumo, nes tada stovėjome vieni pirmųjų iš naujai įstojusių valstybių narių sąrašo su tokiu ambicingu planu. Neįvertinome galbūt ir politinio dialogo, kuris turi vykti aiškinant visas savo pasirengimo ir kaip patikimos naujos euro zonos valstybės puses. Bet svarbiausia, kad tai mūsų noro nenustelbė“.

Nereikėtų pamiršti, kad ir tuomet, 2006 m., kai Lietuva mėgino įsivesti eurą, buvo keliamas referendumo klausimas. „Bent jau tautininkai ir kitos panašios nuomonės partijos, visuomeninės, politinės organizacijos kėlė klausimą ir irgi siūlė, kad būtų referendumas. Beje, tautos nuomonė buvo panaši kaip ir dabar – apie trečdalį piliečių manė, kad nereikia įsivesti euro. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl jis nebuvo įvestas. Ir ne tik dėl Mastrichto kriterijų“, – sako dabar visuomenės ir politinis veikėjas, tuometinis Seimo narys Gintaras Songaila.

Visos iki šiol Lietuvą valdžiusios koalicijos aiškiai deklaravo siekį įsivesti eurą. Tačiau planus vėl pristabdė 2009-aisiais kilusi krizė, kuri ypač smarkiai palietė euro zonos šalis. Europos šalys turėjo mesti visus pajėgumus savo pačių ekonomikai gelbėti, taupyti nurėžiant pensijas, atlyginimus, socialines išmokas. Tačiau didžiausią staigmeną pateikė Estija – į ES įstojusi tais pačiais metais kaip ir Lietuva, eurą įsivedė praktiškai pačiame krizės įkarštyje – 2011-aisiais. Latvija į euro zoną įstojo šiemet.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas profesorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad Lietuva eurą įsiveda paskutinė iš Baltijos šalių dėl savo vykdytos finansų politikos.

„Nors Lietuva ir Latvija prieš krizę nebuvo sukaupusios finansinio rezervo, Lietuva skolinosi brangiau nei Latvija, nes reikiamu metu nesikreipė į Tarptautinį valiutos fondą. Manau, ta yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mes likome paskutiniai. Estijos protinga biudžeto politika dar prieš krizę leido sukaupti rezervą, dėl kurio net pačiame krizės įkarštyje sugebėjo įsivesti eurą, nors apskritai kai kuriose šalyse buvo diskutuojama apie išstojimą iš euro zonos“, – pastebi prof. R. Vilpišauskas.

P. Auštrevičiaus teigimu, Lietuva nuo 2006 m. kai bandė įsivesti eurą, ne ką labiau pasikeitė. Priešingai, pasak jo, dabar į euro zoną įstoti geriau dėl čia įvykdytų griežtų reformų, užtikrinančių stabilumą ir kontrolę.

„Viena iš priežasčių, kodėl aš tvirtai remiu Lietuvos narystę euro zonoje, yra tie pozityvūs esminiai pokyčiai, kurie įvyko pačioje euro zonoje pradedant ekonomine krize. Iš tiesų išvados, kurios privertė euro zoną pasikeisti, nes parodė, kad iki to laiko euro zona turėjo vis dėlto labiau politinės, o ne fiskalinės sąjungos požymių, kas yra būtinas dalykas, kadangi mes kalbame apie valiutą, apie esminį valstybių sąjungos instrumentą. Euro zona per krizę pasikeitė labai smarkiai ir šito nepastebėti yra tiesiog neatsakingas požiūris“, – sako P. Auštrevičius.

G. Songaila pabrėžia, kad reikėtų gerai pagalvoti, ar Lietuvai euro reikia nuo 2015 m., nes, pasak jo, padėtis šiandien gerokai skiriasi nuo tada, kai Lietuva eurą įsivesti bandė pirmą kartą.

„Mes turime mokėti į stabilumo fondą milijardines lėšas – iš esmės daugiau lėšų nei skiriame krašto apsaugai, taip pat turime atiduoti visus savo rezervus, iš kurių mes gauname šimtus milijonų, tai mes tų pinigų tiesiog atsisakysime. Aš jau nekalbu apie tiesioginius euro įvedimo kaštus ir apie įšaldymą mūsų įvairių išlaidų, kurios yra susiję su mūsų socialinėmis reikmėmis. Jei prieš aštuonerius metus buvo manoma, kad ekonomiškai euro įvedimas yra naudinga, tai dabar nei ekonomiškai, nei teisiškai to daryti nereikėtų“. – tvirtina G. Songaila.

Ekonominė nauda – neabejotina?

Valdžia skaičiuoja, kad ekonomiškai euro įvedimas Lietuvai atneš milijardinės naudos. Tuo metu kritikai atkreipia dėmesį ir į Lietuvos įsipareigojimus.

Lietuvos banko (LB) atstovas Marius Skuodis teigia, kad reikėtų prisiminti dar 2002 m., kai litas, susietas su euru, iš karto tapo stabili ir nebesvyruojanti valiuta. Tačiau euro neįsivedus, pasak M. Skuodžio, negalima naudotis visais jo teikiamais privalumais. Pasak LB atstovo, per artimiausius aštuonerius metus bus galima sutaupyti iki 40 mlrd. litų, o tai prilygsta visoms valstybės išlaidoms.

„Kalbant skaičiais, mūsų ekonomikai nauda būtų didelė. LB skaičiavimais, įsivedus eurą vien per aštuonerius metus dėl sumažėjusių palūkanų, t.y. pigesnio skolinimosi, visiems – valstybei, gyventojams, verslui – sutaupytume beveik 4 mlrd. litų. Taip pat neliktų valiutų keitimo sąnaudų, kurios dabar per metus siekia 200 mln. litų. Taigi vien dėl išnykusių sąnaudų sutaupytume iki 2 mlrd. litų. Bet didžiausia nauda būtų postūmis eksportui ir investicijoms”, – sako LB atstovas M. Skuodis.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pritaria, kad euro įvedimas padės Lietuvai sutaupyti dideles sumas pinigų, tačiau jos abejoja dėl galbūt padidėsiančių eksporto ir investicijų apimčių.

„Sudėtinga paskaičiuoti, nes eksportą lemia daugybė veiksnių, kaip ir šalių galimybės pritraukti užsienio investicijas. Galimybes eksportuoti irgi lemia individualūs įmonių veiksniai – įmonės investicijos, darbuotojų kompetencija, mokesčių reguliavimo aplinka. Bet valiuta irgi yra vienas tų veiksnių, kurie palengvina prekybos santykius, kai kuriais atvejais galbūt prekybos partneriai užsienio valstybėse pasitikės Lietuvos įmonėmis labiau. Bet vėl – tai nebus kažkas tokio, kas sukurs milžinišką impulsą Lietuvos eksportuotojams“, – sako N. Mačiulis.

Kalbėdamas apie Lietuvos įsipareigojimus, LB atstovas M. Skuodis pabrėžia, kad tas milijardas, kurį Lietuva per penkerius metus turės pervesti į Europos finansinio stabilumo fondą, nebus praradimas.

„Galima sakyti, kad tai yra trūkumas, nes kainuos, bet realiai – tai yra investicija. Pinigai niekur nedings. Mes investuojame į Europos stabilumą. Jei mums kažko prireiks, galėsime skolintis iš Europos stabilumo mechanizmo. O jei kuriai nors kitai šaliai kils problemų, mūsų lėšos bus skolinamos. Tai reiškia, kad ji mokės palūkanas, kurios atiteks mums“, – teigia M. Skuodis.

Buvęs Seimo narys, tautininkas G. Songaila tvirtina, kad LB paskaičiavimai yra labai teoriniai, o nuostoliai labai realūs. Pasak jo, tas milijardas, kuris bus sumokėtas į Europos stabilumo fondą, šiandien Lietuvai yra labiau reikalingas krašto apsaugai ar pensijoms didinti.

Vis dėlto pastaruoju metu vis plačiau diskutuojama, ar euro zona yra labiau ekonominė, ar politinė sąjunga. Už griežtus finansus pasisakantys politikai teigia, kad euro zona pirmiausia yra grįsta ekonominiais susitarimais, kuriems įtakos turi ir politinė situacija. Nepritariantieji euro zonai tvirtina, kad tai – politinė sąjunga, kurios siekis yra sukurti federacinę valstybę, ilgainiui sunaikinsiančią nacionalinį identitetą. Tokius svarstymus dar labiau paskatina šių metų EP rinkimų rezultatai, kai kraštutiniai dešinieji iš politinio elito išstūmė tradicines partijas Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Gerokai sustiprinusios savo pozicijas EP, šios partijos privertė ES lyderius mąstyti apie kai kurių galių sugrąžinimą šalims narėms.

Susiję