Mano pirmas kartas su ilga balta barzda
Neretai juokaujama, kad vyro gyvenimas skirstomas į tris laikotarpius: pirma, kai jis tiki Kalėdų seneliu, antra, kai nustoja tikėjęs, ir galų gale pats juo tampa. „Gali būti ir ketvirta, kai žmogus pradeda galvoti, kad iš tikrųjų toks yra“, – nusijuokia Romas Sakadolskis.
Stebuklas ligoninės priimamajame
Žinomas žurnalistas Romas Sakadolskis prisimena, kad pirmąsyk Kalėdų seneliu tapo būdamas studentu, draugui paprašius švenčių proga pasveikinti savo mažamečius vaikus.
„Kaip dera Kalėdų seneliui, apsirengiau šventiniais drabužiais ir nuėjau su dovanėlėmis pas vaikus. Jie buvo dar visai maži, todėl teko vis prilaikyti tempiamą žemyn barzdą. Bet vis dėlto mane išdavė batai: pagal juos vaikai susiprato, kad esu ne kas kitas, o jų tėčio draugas Romas“, – pasakoja žurnalistas. R. Sakadolskis juokavo, kad tąsyk jis mažamečiams tikriausiai sugriovė Kalėdų mitą, tačiau jo, kaip Kalėdų senelio, istorija tą dieną dar nesibaigė.
Studijuodamas R. Sakadolskis dirbo ligoninės priimamajame skyriuje. Budėdavęs dažniausiai naktį. Teko dirbti ir Kalėdų naktį, todėl po šventinės vakarienės pas draugą nuskubėjo į ligoninę net nespėjęs persirengti kalėdinės uniformos. „Pravėriau ligoninės duris, o ten stovi trys mažamečiai su mamomis, negalinčiomis patikėti tuo, ką mato. Vaikai pradėjo šaukti, kad pasirodė Kalėdų Senelis. Laimei, kišenėje turėjau užsilikusių saldainių“, – šypsosi žurnalistas. Kalėdų senelio pasirodymas tą naktį ligoninės priimamojo skyriuje, pasak R. Sakadolskio, turėjo magišką galią, nes net ir sunkiai sirgę vaikai nustojo verkę, jiems nieko nebeskaudėjo.
„Mačiau spindinčias vaikų akis, nieko nėra gyvenime tikresnio už vaikų džiaugsmą. Pats patyriau didelį džiaugsmą, kurio kiekvienas galėtų pavydėti. Už šį jausmą nieko geresnio pasaulyje tikriausiai nėra“, – prisiminimais dalijasi R. Sakadolskis.
Senelio karjera prasidėjo mokykloje
„Lietuvos ryto televizijos“ direktorius Edmundas Jakilaitis pirmąsyk Kalėdų Senelio drabužius apsivilko dar mokydamasis gimnazijoje. „Turėjau labai stiprų balsą, tad manęs dažnai prašydavo atlikti kokį vaidmenį, o vienas jų ir buvo – pabūti Kalėdų Seneliu“, – pasakojo žurnalistas.
Vėliau mokydamasis vyresnėse klasėse E. Jakilaitis suprato, kad tai geras būdas moksleiviui užsidirbti. Pasisiuvęs šventinius drabužius ir pasiskelbęs „Kauno dienoje“ jaunuolis pradėjo darbuotis vaikų darželiuose, pagal iškvietimus mažųjų važiuodavo aplankyti į namus. Šitaip darbuotis teko net kelias žiemas iš eilės, o poros dienų uždarbis tuomet prilygdavo mėnesiniam suaugusiojo atlyginimui.
„Per vakarą tekdavo aplankyti penkias šeimas, net žurnalistine prasme tai buvo labai įdomus darbas: pasižiūri, kaip žmonės gyvena, pabendrauji, pasišneki“, – prisimena žurnalistas.
E. Jakilaitis juokėsi, kad Kalėdų Seneliu pavykdavo apsimesti taip gerai, jog net jaunesnis brolis neatpažindavo, o sykį pusbrolio žmona paklausė, iš kur gavau tokią didelę raudoną nosį. „Atsakiau, kad tai maniškė“, – šypsodamasis pasakoja žurnalistas.
Pirmąkart – prieš keturiasdešimt vienerius metus
Fotografijos, kino ir televizijos kritikas Skirmantas Valiulis prisiminė, kad pirmą kartą Kalėdų Seneliu buvo prieš keturiasdešimt vienerius metus, kai sūnui Erdvilui buvo vos treji. „Jis labai nusigando tokio senelio, bet nusifotografavo mielai“, – šypsosi pašnekovas.
S. Valiulis pasakojo, kad tai buvo įsimintinos Kalėdos pasitinkant 1968 metus, nes vėliau tais pačiais metais buvo garsusis Prahos pavasaris. „Tie įvykiai ir dabar tebesibeldžia į atmintį, kai ruošiuosi su Kalėdų dovanėlėmis ateiti pas penketą savo vaikaičių“, – kalbėjo S. Valiulis, prisimindamas savo pirmąjį kartą, kai buvo Kalėdų Senelis.
