Spalvingos Komunikacijos fakulteto pirmakursių krikštynos

Vaidos Revučkaitės nuotr.
Vaidos Revučkaitės nuotr.
Ankstyvą trečiadienio vakarą visi, kuriems teko eiti pro Komunikacijos fakulteto pastatą, galėjo pasidžiaugti neįprastu vaizdu – daugiau nei aštuoniasdešimčia įvairiais nuo purvo apsaugančiais kombinezonais ir lietpalčiais apsirengusių pirmakursių.

Nepabūgę įkyrios dulksnos ir sunkių užduočių, pirmakursiai pagaliau pasiryžo apsikrikštyti ir prisijungti prie didelės ir vieningos Komunikacijos fakulteto šeimos.

Tarp pasiryžusiųjų buvo ir penki žurnalistikos pirmakursiai. Neilgai trukus visi susirinkę buvo paskirstyti į šešias komandas ir komanduojant vadovams pradėjo atlikinėti apšilimo užduotis. Nuo pastraksėjimo iki ridenimosi ant šalto fakulteto kiemo – pirmakursiai klusniai atliko vadovų nurodymus. Kai buvo nuspręsta, jog visi yra pakankamai apšilę ir agresyviai nusiteikę konkurentų atžvilgiu, buvo duota komanda pradėti varžybas. Vadovai su vėliavomis bėgo pirmi, o jiems iš paskos – būriai spalvingų pirmakursių.

Šypsenos ir vairuotojų spaudžiami garso signalai lydėjo pirmakursius, kurie skanduodami kirto Saulėtekio alėją ir dingo miške. O ten laukė punktai su studentų atstovybės nariais. Jų skiriamos užduotys nebuvo nei itin nemalonios, nei šlykščios: virvės traukimas, estafetės, proto mūšis. Turbūt būgštaudami, kad krikštynos bus per lengvos, vadovai liepė savo komandai pasivolioti purve, pašliaužioti kareivišku stiliumi ir pavaikščioti žąsele. Valandoms (ir pirmakursiams) bėgant, visi „pasipuošė“ purvu ir pomidoru padažu, o ir kojas daug kam paskaudo, tad paskutinis punktas – išasfaltuota aikštelė, kurioje suklupdyti pirmakursiai buvo pašventinti ir davė priesaiką – buvo pasitikta su palengvėjimo atodūsiais.

Žurnalistikos pirmakursių įspūdžiai:

Tadas Litevka:

– Krikštynos išties buvo labai šaunios. Kuratoriai pasistengė, kad būsimieji fuksai galėtų pademonstruoti tiek fizines, tiek protines galias. Gaila tik, kad teko po purvą šliaužioti.

Aistė Dzikaitė:

– Vakarykštės krikštynos buvo labai smagios, kirkštatėviai tikrai dėl mūsų pasistengė, negailėjo pomidorų padažo, miltų, pavaišino „Šaltupiu“ (viena užduotis buvo gerti tą legendinį gėrimą).

Simonas Šaineris:

– Nors buvo pakankamai prastas oras, bet nesigailiu sušlapęs ir išsipurvinęs. Visgi toks dalykas vyksta vieną kartą, todėl nepasidžiaugti juo – negalima.

Patalpinta: Naujienos